Text translated from Lithuanian to English using Google.com.
Nearby houses, trees, and paths suddenly emerge from the early October mists - a world taking shape of its own accord. With every passing minute, it gains a clearer form that I trace with my eyes. Copper-hued leaves rustle on the ground, not yet raked into piles; there is a touch of autumn’s wistfulness to it all. Yet, warmth radiates from the oven, carrying the scent of cupcakes, and I feel so safe, so far removed from sadness. I pour coffee into a thermos, preparing for a small outing into nature. We take umbrellas along, just in case - the sun keeps slipping behind the clouds.
Netoliese esantys namai, medžiai ir takeliai staiga išnyra iš ankstyvo spalio rūko – tarsi savaime besiformuojantis pasaulis. Su kiekviena minute vaizdas tampa vis ryškesnis, o aš jį sekioju žvilgsniu. Ant žemės šlama vario spalvos lapai, dar nesugrėbti į krūvas; visame tame jaučiama lengva rudeniška melancholija. Visgi iš orkaitės sklinda šiluma ir keksiukų aromatas – jaučiuosi toks saugus, taip toli nuo bet kokio liūdesio. Pilu kavą į termosą, ruošdamasis trumpam pasivaikščiojimui gamtoje. Pasiimame ir skėčius – „dėl viso pikto“, mat saulė vis pasislepia už debesų.>
We walk along the river shore for quite some time, observing the autumn landscape, then settle on a fallen tree trunk right by the water’s edge. Autumn has already waded into the water; the wind ruffles the waves and the fallen leaves floating on the water with an unfriendly touch. It is hard to calm the wind - or oneself - in autumn. Yet, in moments like these, it always seems to me that nothing in the world is more beautiful than golden autumn and that yearning for distant worlds felt deep within one’s chest.
Ilgokai vaikštome upės pakrante, stebėdami rudeninį peizažą, o tada prisėdame ant nuvirtusio medžio kamieno pačiame vandens pakraštyje. Ruduo jau įžengė į vandenį; vėjas šiurkščiai kedena bangas ir vandens paviršiuje plūduriuojančius nukritusius lapus. Rudenį sunku nuraminti vėją – o kartu ir save. Visgi tokiomis akimirkomis man visada atrodo, kad nėra pasaulyje nieko gražiau už auksinį rudenį ir tą giliai krūtinėje jaučiamą tolimų pasaulių ilgesį.>
Autumn has settled gently into the natural world: scarves are wrapped around necks, homes smell of apple pie, pumpkins of all shapes and sizes sit in cellars, and the air is filled with the scent of the season. I often hear people say that October is a sad, harsh month - a time when it is hard to find one’s place in life. In truth, I never try to force happiness during this month if I don’t feel it; instead, I simply fill my home with candles, tea, blankets, music, and the grey sky, welcoming a sense of peace, nostalgia, and acceptance. Yes, sometimes I actually quite enjoy these grey moods - and the melodies that match them. For when you listen to them, you suddenly realize you are no longer where you were before the music began; you hear something different, something greater than just the sound itself. Life is beautiful - perhaps unfair at times, but truly beautiful. How easy it is to understand this during golden October.
Ruduo švelniai įsitvirtino gamtoje: kaklus gaubia šalikėliai, namai kvepia obuolių pyragu, rūsiuose rikiuojasi įvairiausių formų bei dydžių moliūgai, o orą pripildo būdingas šio metų laiko dvelksmas. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad spalis – liūdnas ir niūrus mėnuo, metas, kai sunku rasti savo vietą gyvenime. Tiesą sakant, niekada nebandau dirbtinai kurti laimės, jei jos nejaučiu; vietoj to tiesiog pripildau namus žvakių šviesos, arbatos aromato, šiltų apklotų, muzikos ir pilko dangaus vaizdų, įsileisdama ramybę, nostalgiją bei susitaikymą. Taip, kartais man netgi patinka ši pilkuma – ir ją atitinkančios melodijos. Mat jų klausydamasi staiga supranti, kad esi jau nebe ten, kur buvai prieš muzikai prasidedant; išgirsti kažką kitokio, kažką didingesnio nei vien tik garsas. Gyvenimas gražus – galbūt kartais ir neteisingas, bet tikrai gražus. Kaip lengva tai suprasti auksinį spalį.>
On days like these, for some reason, all I need is to escape the world and be alone with myself. Oh, those walks in the forest or by the sea... In solitude, I listen to conversations that have long since faded, to the bustle of places I’ve visited, and to my own dreams. Solitude cures the blindness caused by rushing - blindness to the little details of life that jostle one another, vying to be noticed.
Tokiomis dienomis, kažkodėl, man tereikia pabėgti nuo pasaulio ir pabūti vienai su savimi. O, tie pasivaikščiojimai miške ar pajūryje... Būdama vienumoje, įsiklausau į seniai nutilusius pokalbius, aplankytų vietų šurmulį ir savo pačio svajones. Vienuma išgydo skubėjimo sukeltą aklumą – aklumą smulkioms gyvenimo detalėms, kurios viena su kita grumiasi, trokšdamos būti pastebėtos.>
In autumn, I keep reminding myself that even with a mountain of unfinished tasks, I must find time to sit quietly and watch the leaves drift down, spinning softly. So, I take myself out for a walk- without rushing, without thinking about worries, unwashed dishes, or money. I take myself out for a walk to gather inspiration. Sometimes it is just a fifteen-minute trip to the store; other times, it involves hours of wandering through a strange city or my own, though usually, it means the parks near home or the seashore.
Rudenį nuolat sau primenu: net ir turėdama kalną nebaigtų darbų, privalau rasti laiko ramiai pasėdėti ir stebėti, kaip švelniai besisukdami krenta lapai. Tad išeinu pasivaikščioti – neskubėdama, negalvodama apie rūpesčius, neplautus indus ar pinigus. Išeinu pasisemti įkvėpimo. Kartais tai tik penkiolikos minučių kelionė iki parduotuvės, kartais – valandų valandas trunkantis klajojimas po svetimą ar savą miestą, tačiau dažniausiai tai pasivaikščiojimas netoliese esančiuose parkuose arba pajūryje.>
Happiness lies hidden in simple, everyday trifles. Walks in nature are also part of that happiness for me. Focusing on the tiniest details can completely transform how you feel. On autumn evenings, as I return from my walks, I am often struck by how the city is quieter than ever. In that silence, one can listen more clearly to oneself. It is precisely an encounter with a small thing like the silence of an autumn evening that leads one to the threshold of one’s own inner world. Autumn is a time of maturity - not only for nature but also for the human spirit. The vastness, the depths, and the horizons that reveal themselves as the leaves fall compel us to reflect on Life, the Path, Death, and Meaning. Somehow, there is never time for that in summer...
Laimė slypi paprastuose kasdieniuose dalykuose. Man tokia laimės dalis yra ir pasivaikščiojimai gamtoje. Susitelkimas į pačias smulkiausias detales gali visiškai pakeisti savijautą. Grįždama iš pasivaikščiojimo rudens vakarais, dažnai stebiuosi, koks neįprastai tylus tampa miestas. Toje tyloje galima aiškiau išgirsti save. Būtent susidūrimas su tokiu paprastu dalyku kaip rudens vakaro tyla atveda mus prie mūsų vidinio pasaulio slenksčio. Ruduo – brandos metas ne tik gamtai, bet ir žmogaus dvasiai. Platybės, gelmės ir horizontai, atsiveriantys krintant lapams, skatina susimąstyti apie gyvenimą, kelią, mirtį ir prasmę. Vasarą tam kažkodėl niekada nelieka laiko...>
With Love, 2026.
Photo credit: @Janadeluna