Text translated from Lithuanian to English using Google.com.
Living a life without ever burying someone is an almost impossible task. In a couple of weeks, it will be two years since I lost my mother. Loss and death always go hand in hand with life; one cannot exist without the other. If you haven't experienced loss yet, it means you haven't truly experienced life. It is impossible to live a life without burying anyone.
Gyventi gyvenimą niekada nieko nelaidojus – beveik neįmanoma užduotis. Po poros savaičių sukaks dveji metai, kai netekau mamos. Netektis ir mirtis visada žengia greta gyvenimo; vienas be kito jie neegzistuoja. Ir jei dar nepatyrei netekties, vadinasi, dar nesi iki galo patyręs gyvenimo. Neįmanoma nugyventi gyvenimo nieko nelaidojus.>
We will all bury our parents - that is the rhythm of nature. But people also bury their children, the loves of their lives, siblings, or best friends. Those who leave us always inflict wounds; while they do heal, a scar and a trace always remain. It is just that we each live with that differently afterwards.
Mes visi palaidosime savo tėvus – toks jau gamtos dėsnis. Tačiau žmonės laidoja ir savo vaikus, gyvenimo meiles, brolius, seseris ar geriausius draugus. Tie, kurie mus palieka, visada palieka ir žaizdų; nors jos užgyja, randas ir pėdsakas išlieka visam laikui. Tiesiog kiekvienas po to su tuo gyvename savaip.>
I have always chosen a path free from prolonged self-pity - not dwelling on "what the poor orphan I am," but feeling gratitude for what I once had. I choose not to play the victim or the aggrieved; instead, I rejoice in what I had rather than grieving over what I no longer have. Mourning is a serious matter - and one must go through it - but one must not remain in it for too long.
Visada rinkausi kelią be ilgalaikio savęs gailėjimosi – nepuoliau galvoti: „koks aš vargšas našlaitis“, o jaučiau dėkingumą už tai, ką kadaise turėjau. Renkuosi nevaidinti aukos ar nuskriaustojo; verčiau džiaugiuosi tuo, ką turėjau, užuot gedėjęs to, ko nebeturiu. Gedulas yra rimtas dalykas – ir jį būtina išgyventi, – tačiau jame negalima užsibūti per ilgai.>
Those years of loss were among the hardest and most surreal - times when the scars on my heart only began to make themselves felt toward the very end. Those who have lost a loved one will understand best - those who cared for the dying, who lived in fear, who wept at night, and who, like me, still struggle to grasp how it happens: someone is incredibly close to you for a lifetime - or nearly so - and then one day they are no longer by your side, yet they remain forever in your heart, under your skin, in your thoughts, and in every step you take. And it goes beyond mere presence; you find yourself constantly conversing with that person - dialogues that sometimes end in a mix of laughter and tears.
Tie netekties metai buvo vieni sunkiausių ir labiausiai siurrealistiškų – laikas, kai širdies randai apie save priminė tik pačioje pabaigoje. Geriausiai tai supras tie, kurie neteko artimojo – kurie slaugė mirštantįjį, gyveno baimėje, verkė naktimis ir kurie, kaip ir aš, vis dar sunkiai suvokia, kaip tai nutinka: kažkas visą gyvenimą – ar beveik visą – yra neįtikėtinai artimas, o vieną dieną jo nebelieka šalia, tačiau jis visam laikui lieka tavo širdyje, po oda, tavo mintyse ir kiekviename žingsnyje. Ir tai daugiau nei vien buvimas šalia; nuolat pagauni save besikalbantį su tuo žmogumi – tai dialogai, kurie kartais baigiasi juoko ir ašarų mišiniu.>
Yet, I am equally grateful for the greatest gifts she left me: the realisation of what truly matters in life. And that is simply living. Loving and forgiving. Being grateful. Creativity, work, and rest are important, too. Life must be filled not only with laughter but also with tears. It is important to learn from life’s lessons. It is important to cherish friendships that are genuine, patient, and forgiving - and to know when to let go of those with whom we have simply outgrown one another.
Vis dėlto esu ne mažiau dėkinga už didžiausias dovanas, kurias ji man paliko: suvokimą, kas gyvenime iš tiesų svarbu. O svarbiausia – tiesiog gyventi. Mylėti ir atleisti. Būti dėkingai. Kūryba, darbas ir poilsis taip pat svarbūs. Gyvenimas turi būti kupinas ne tik juoko, bet ir ašarų. Svarbu mokytis iš gyvenimo pamokų. Svarbu branginti tikras, kantrias ir atlaidžias draugystes – bei žinoti, kada paleisti tuos, su kuriais tiesiog išaugome vieni kitus.>
In life, it is also immensely important to travel, to share, and to give. To find joy. And, of course, to believe in oneself. With belief, we can achieve extraordinary things.
Gyvenime taip pat nepaprastai svarbu keliauti, dalytis ir duoti. Rasti džiaugsmo. Ir, žinoma, tikėti savimi. Tikėdami galime pasiekti nepaprastų dalykų.>
Everything and everyone in life has an expiration date: people, friendships, jobs, projects... Isn't it strange to fear death? After all, each of our births on earth implies an inevitable departure. Every blooming flower I saw today will eventually wither; the butterflies fluttering by don't hesitate to fly, even if only for a few weeks - or sometimes just a few days. We boldly bring pets into our lives, knowing we will likely have to bury them one day. We even dare to have children, knowing that they, too, will eventually have to leave this fantastic planet. So why are we afraid? We are afraid because we are all filled with rules - both self-imposed and externally imposed.
Viskas ir visi šiame gyvenime turi galiojimo laiką: žmonės, draugystės, darbai, projektai... Argi ne keista bijoti mirties? Juk kiekvienas mūsų gimimas šioje žemėje reiškia ir neišvengiamą išėjimą. Kiekviena šiandien matyta žydinti gėlė galiausiai nuvys; pro šalį plasnojantys drugeliai drąsiai skrieja, nors ir gyvena vos kelias savaites – o kartais tik kelias dienas. Mes drąsiai įsileidžiame į savo gyvenimą augintinius, žinodami, kad vieną dieną greičiausiai teks juos palaidoti. Mes netgi ryžtamės susilaukti vaikų, žinodami, kad ir jiems galiausiai teks palikti šią nuostabią planetą. Tad kodėl bijome? Bijome todėl, kad esame kupini taisyklių – tiek pačių susikurtų, tiek primestų iš šalies.>
After experiencing loss, I feel as though my soul has undergone a renovation. Old beliefs crumbled, my life was tossed about by a whirlwind of emotions, and I went through profound acts of letting go. It felt as if the walls of my life were washed clean, only to be filled again with fresh brushstrokes - strokes of a life I am increasingly accepting just as it is. A life that includes death - or, as I deeply believe, transformation - for all of this is simply part of living. After all, what is destined to happen will happen regardless. Less fear, more crumbling walls, and more letting go - especially in those areas where we want to let go but lack the courage to do so.
Patyrusi netektį jaučiuosi taip, tarsi mano siela būtų atsinaujinusi. Senieji įsitikinimai subyrėjo, gyvenimą supurtė emocijų viesulas, o aš išgyvenau gilius paleidimo procesus. Atrodė, lyg mano gyvenimo sienos būtų nuplautos ir vėl nuspalvintos naujais potėpiais – potėpiais gyvenimo, kurį vis labiau priimu tokį, koks jis yra. Gyvenimas, apimantis mirtį – arba, kaip aš giliai tikiu, virsmą, – nes visa tai tėra gyvenimo dalis. Juk tai, kas lemta, vis tiek įvyks. Mažiau baimės, daugiau griūvančių sienų ir daugiau gebėjimo paleisti – ypač tose srityse, kurias norime paleisti, bet tam pritrūkstame drąsos.>
With Love, 2026.
Photo credit: @Janadeluna