Goodbye, 2025... The drums of the dwarves have already faded in the snowy forests, seeing them off. The lanterns have already lit the way for 2026. A year is only a moment, even those in the distance, to which one would have to go back in time, seem very close to yesterday. It seems as if one could immediately go there through the deep snowdrifts, cross the blind darkness of the nights, brush off the frost from the trees standing in the winter gardens with a gloved hand and touch the metaphysical silence frozen like wax in that another time, in the past.
Sudie, 2025-ieji... Snieguotuose miškuose jau nutilę nykštukų būgnai, juos išlydėdami. Žibintai jau nušvietė kelią 2026-iesiems. Metai – tik akimirka, net ir tie tolumoje, į kuriuos reikėtų grįžti laiku atgal, atrodo labai artimi vakarykštei dienai. Atrodo, lyg ten būtų galima tuoj pat nueiti per gilias sniego pusnis, peržengti akliną naktų tamsą, pirštinėta ranka nuvalyti šerkšną nuo žiemos soduose stovinčių medžių ir paliesti metafizinę tylą, sustingusią kaip vaškas tame kitame laike, praeityje.>
But no one there, back, invites...
Because the past belongs to the past.
The future is coming and, as long as we are alive, we belong to it.
Bet niekas ten, atgal, nekviečia...
Nes praeitis priklauso praeičiai.
Ateitis ateina ir, kol esame gyvi, mes jai priklausome.>
This is how it is in the world. The new year brings new promises, but often good intentions, falling into the trap of laziness and everyday life, are forgotten. And only at the end of the year do we remember that we never lost weight, found a new job, learned a new language, or bought the thing of our dreams. The reason for this, according to various studies, is very simple - we promise ourselves to do something that we really don't want to do.
Štai kaip yra pasaulyje. Nauji metai atneša naujų pažadų, bet dažnai geri ketinimai, pakliūvantys į tinginystės ir kasdienybės spąstus, pamirštami. Ir tik metų pabaigoje prisimename, kad niekada nenumetėme svorio, neradome naujo darbo, neišmokome naujos kalbos ar nenusipirkome svajonių daikto. To priežastis, remiantis įvairiais tyrimais, labai paprasta – pažadame sau padaryti tai, ko iš tikrųjų nenorime.>
The curiosity to try something new or to forget the old, to not settle for the narrow work-home-sleep approach, is the driving force of life. Everyone has the right, even the obligation, to take a few minutes off from all their work and responsibilities every day and dedicate this time to themselves and their hobbies. So let's not forget ourselves.
Smalsumas išbandyti ką nors naujo ar pamiršti seną, nepasitenkinti siauru darbo-namų-miego požiūriu yra gyvenimo varomoji jėga. Kiekvienas turi teisę, netgi pareigą, kasdien skirti kelias minutes pertraukos nuo visų savo darbų ir pareigų ir skirti šį laiką sau ir savo pomėgiams. Tad nepamirškime savęs.>
I always wanted to somehow influence the future, to convince it to be the way I want it to be. And it almost never worked out, because the future, like all material life, is not governed by human whims. Many unplanned, unexpected, chaotic things happen. Everything that we can control and change is only a part of our lives, relationships with other people, our thoughts and reactions to events. So this new year, everything will be as it should be. And even more likely - as it should not be. And we will be, each to ourselves, the center of the world, and for others - often just a background...
Visada norėjau kažkaip paveikti ateitį, įtikinti ją būti tokią, kokios noriu. Ir tai beveik niekada nepavyko, nes ateitis, kaip ir visas materialus gyvenimas, nėra valdoma žmonių užgaidų. Nutinka daug neplanuotų, netikėtų, chaotiškų dalykų. Viskas, ką galime kontroliuoti ir pakeisti, yra tik dalis mūsų gyvenimo, santykių su kitais žmonėmis, mūsų minčių ir reakcijų į įvykius. Taigi šiais naujaisiais metais viskas bus taip, kaip ir turėtų būti. Ir dar labiau tikėtina – kaip neturėtų būti. Ir mes būsime, kiekvienas sau, pasaulio centru, o kitiems – dažnai tik fonu...>
Everything is moving away, nothing is ours; it is strange to realize this. It is really strange, but everything is moving away in the same way this year... Events, people, feelings. What remains is what was good and gentle - and what was sharp, what hurt, what is not so easy to scrape off from the mental body, is not snow on boots... Although perhaps everything that is cold is just snow. Winter of the heart.
Viskas tolsta, niekas nėra mūsų; keista tai suvokti. Tikrai keista, bet šiais metais viskas tolsta lygiai taip pat... Įvykiai, žmonės, jausmai. Lieka tai, kas buvo gera ir švelnu – ir kas buvo aštru, kas skaudėjo, ką ne taip lengva nugramdyti nuo mentalinio kūno, tai ne sniegas ant batų... Nors galbūt viskas, kas šalta, yra tik sniegas. Širdies žiema.>
But we all need something warm, even those who like the cold. I wish you all the warmth in 2026. And as few hard, sharp corners of life as possible to get hurt by. Before we are kicked out of here, LET'S BE! Let's be in this new year and in every coming one. Let's move on and don't freeze.
Bet mums visiems reikia kažko šilto, net ir tiems, kurie mėgsta šaltį. Linkiu jums visiems šilumos 2026-aisiais. Ir kuo mažiau kietų, aštrių gyvenimo kampų, ant kurių būtų galima susižeisti. Prieš tai, kai esame išspirti iš čia, BŪKIME! Būkime šiais naujaisiais metais ir kiekvienuose ateinančiuose. Judėkime toliau ir nesušalkime.>>
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love 
Photos are taken by me.
© 2026
