Text translated from Lithuanian to English using Google.com.
People were simply gifted a planet that has everything: mountains, seas, rivers, forests, the sun. Infinite possibilities. And it depended solely on us how we would make use of it all, and whether we would know how to preserve it for our children - and whether we would choose to enjoy this beauty, to love it, and to cherish it. Yet we, humans, came up with money, borders, wars...
Žmonėms tiesiog buvo padovanota planeta, kurioje yra visko: kalnų, jūrų, upių, miškų, saulė. Begalinės galimybės. Ir tik nuo mūsų priklausė, kaip visa tai panaudosime, ar sugebėsime tai išsaugoti savo vaikams – ir ar pasirinksime gėrėtis šiuo grožiu, jį mylėti bei puoselėti. Tačiau mes, žmonės, sugalvojome pinigus, sienas, karus...>
I am a sea fanatic. For me, there is no more beautiful sight than a stormy sea. The sea is always wonderful to me - whether calm or stormy, immersed in a lively bustle or lulling one into a state of tranquility. In the summer, I love wading into the small, cool waves, then warming my feet in the sun-baked sand, and laughing a great deal. In the autumn, as we watch the sun go down, we talk for a long, long time, trying to come to terms with important decisions and the approaching cold. It is symbolic, but the changing of the seasons quite often brings new beginnings.
Esu didžiulė jūros gerbėja. Man nėra gražesnio vaizdo už audringą jūrą. Jūra man visada nuostabi – tiek rami, tiek audringa, tiek kupina gyvybingo šurmulio, tiek nuteikianti ramybei. Vasarą mėgstu bristi į mažas, vėsias bangas, vėliau šildyti pėdas saulės įkaitintame smėlyje ir daug juoktis. Rudenį, stebėdami besileidžiančią saulę, ilgai ilgai kalbamės, bandydami susigyventi su svarbiais sprendimais ir artėjančiu šaltuoju laikotarpiu. Tai simboliška, tačiau metų laikų kaita dažnai atneša naują pradžią.>
The sea allows itself to be admired: in the cold, during a fierce storm, and even in the scorching heat. It always brings warmth and serenity to my heart. Indeed, the sea is not always so pleasant; at times, it can be frightening or chilling as it crashes against the shore, yet I love it in all its forms. After all, life is like the sea - constantly undulating and changing...
Jūra leidžia ja gėrėtis: ir šaltyje, ir siaučiant stipriai audrai, ir net kepinant karščiui. Ji visada suteikia mano širdžiai šilumos bei ramybės. Tiesa, jūra ne visada būna tokia maloni – kartais ji gali gąsdinti ar stingdyti šalčiu, daužydamasi į krantą, tačiau aš myliu ją visais pavidalais. Juk gyvenimas – tarsi jūra: nuolat banguojantis ir kintantis...>
What does it mean for me to merge with nature? It is difficult to describe in words; perhaps everyone experiences it in their own way. For me, the sea is the best gateway to this. It is an indescribable feeling - perceiving beauty in every grain of sand, in the murmur of the waves, in the water that stings one’s feet with its cold, and in the biting wind that tosses one’s hair - no thoughts, no worries, no judging the world. I simply accept everything as it is, and it is divinely beautiful! Let us take peace by the hand and be ourselves; then, we will never feel alone!
Ką man reiškia susilieti su gamta? Tai sunku apibūdinti žodžiais; tikriausiai kiekvienas tai patiria savaip. Man jūra – geriausi vartai į šią būseną. Tai neapsakomas jausmas įžvelgti grožį kiekviename smėlio grūdelyje, bangų ošime, vandenyje, kuris savo šalčiu gelia pėdas, ir aštriame vėjyje, kuris kedena plaukus. Jokių minčių, jokių rūpesčių, jokio pasaulio teismo. Tiesiog priimu viską taip, kaip yra – ir tai dieviškai gražu! Paimkime ramybę už rankos ir būkime savimi – tuomet niekada nesijausime vieniši!>
November sea waves. People have waded into them thousands of times, always returning with a brighter spirit and a lighter mind. The sea changes us for the better - even more effectively than expensive psychotherapists. And walks along the seashore soothe both the soul and the mind.
Lapkričio jūros bangos. Žmonės tūkstančius kartų brido į jūrą ir kaskart grįždavo šviesesnės dvasios bei lengvesnėmis mintimis. Jūra keičia mus į gera – netgi veiksmingiau nei brangūs psichoterapeutai. O pasivaikščiojimai pajūriu ramina ir sielą, ir protą.>
Beyond the waters lies another land, inhabited by different people who speak differently than we do. When I walk along the seashore, I like to imagine these people and their lives. I do not fear the autumn wind, which moans as if in pain, nor the winter that buries the paths in snow. Yet, I will always fear the sea not being here - even though I know it will neither flow away nor dry up; on the contrary, some warn us that the oceans and seas could drown us - and not just us, but entire cities and countries as well.
Anapus vandenų plyti kitas kraštas, kuriame gyvena kitokie žmonės, kalbantys kitaip nei mes. Vaikščiodamas pajūriu mėgstu įsivaizduoti tuos žmones ir jų gyvenimus. Nebijau nei rudeninio vėjo, kuris dejuoja lyg jausdamas skausmą, nei žiemos, kuri sniegu užkloja takus. Tačiau visada bijosiu to, kad jūros gali nebelikti – nors žinau, kad ji nei nutekės, nei išdžius; priešingai – kai kas įspėja, kad vandenynai ir jūros gali mus paskandinti – ir ne tik mus, bet ištisus miestus bei šalis.>
My happiness often smells like the sea. I know that its magical effect isn’t limited to me. Even without seeing it - simply by hearing the roar of the waves and breathing in the damp, salty air - I become filled with happiness. With every step I take, I am both myself and someone else entirely. Everything else fades into the distance; all my worries vanish. Like a hunting dog, I switch into a mode driven by scent, catching the aroma of the sea. As I draw closer, the scent softens, seeping even deeper into my being. There’s no need for long, drawn-out meditations - the sea instantly transports me to the here and now.
Mano laimė dažnai kvepia jūra. Žinau, kad šis stebuklingas jos poveikis veikia ne tik mane. Net jos nematydama, vien girdėdama bangų ošimą ir įkvėpdama drėgno, sūraus oro, aš prisipildau laimės. Su kiekvienu žingsniu tampu ir savimi, ir kažkuo visiškai kitu. Visa kita nutolsta, išnyksta; visi rūpesčiai išgaruoja. Lyg koks medžioklinis šuo, pasiduodu uoslei ir gaudau jūros dvelksmą. Artėjant arčiau, kvapas tampa švelnesnis ir skverbiasi vis giliau į mano esybę. Nereikia jokių ilgų, varginančių meditacijų – jūra akimirksniu perkelia mane į čia ir dabar.>
I stand with my face turned toward the wind, and I know for certain: happiness smells to me like the sea. To me, at least. It’s what happens when I step out of the endless, frantic cycle of my daily life and come to a halt. My eyes drink in new sights, losing themselves within them. What has already passed, or what still lies ahead - ceases to matter. In those moments, answers arrive; the questions of why or to what end things happen in this world simply lose their significance. These flashes of insight are like waves - they roll onto the shore of their own accord, effortlessly. As I walk by the sea, realizations wash over me, one after another. Yes, including that one - about happiness smelling like the sea. And about the choices we make. And about taking full responsibility for myself and my own life.
Stoviu atsisukęs veidu į vėją ir tvirtai žinau: laimė tikrai man kvepia jūra. Bent jau man. Taip nutinka, kai ištrūkstu iš nesibaigiančio, pašėlusio kasdienybės rato ir sustoju. Akys godžiai sugeria naujus vaizdus, pasinerdamos į juos. Tai, kas jau praėjo, ar tai, kas dar laukia ateityje – nustoja būti svarbu. Tomis akimirkomis ateina atsakymai; klausimai, kodėl šiame pasaulyje viskas vyksta ir dėl ko, tiesiog praranda savo prasmę. Šie nušvitimai primena bangas – jos pačios, be jokio vargo, atsirita į krantą. Vaikštant pajūriu, mane viena po kitos aplanko įžvalgos. Taip, tarp jų – ir ta mintis, kad laimė kvepia jūra. Taip pat – apie mūsų daromus pasirinkimus. Ir apie visiškos atsakomybės už save bei savo gyvenimą prisiėmimą.>
As I move away from her, the sounds of the outside world grow louder again, and the people walking nearby take on definite form. This no longer feels irritating. Naturally, this state does not last forever. I return to walking the familiar paths of the earth - yet with a sense of impending happiness and the memory of a scent.
Tolstant nuo jos, išorinio pasaulio garsai vėl tampa garsesni, o netoliese vaikštantys žmonės įgauna aiškius kontūrus. Tai jau nebeatrodo erzinančiai. Žinoma, ši būsena netrunka amžinai. Grįžtu į įprastus žemiškus takus – tačiau su artėjančios laimės nuojauta ir išlikusiu kvapo prisiminimu.>
With Love, 2026.
Photo credit: @Janadeluna