Text translated from Lithuanian to English using Google.com.
Many of us carry some form of childhood trauma - some milder, others more severe. For some, those childhood experiences fade from memory as they grow up, while others carry those painful wounds throughout their lives. Sometimes children are forced to grow up too fast because, from an early age, they take on a parental role with their siblings. Parents are too preoccupied with their own affairs, work, and friends, leaving you to shoulder the responsibility for your brothers and sisters. You feel that if you don’t do it, who will? No one hears or sees your pain and confusion because you don’t complain; you bear the burden simply because you love them all.
Daugelis iš mūsų nešiojamės kažkokias vaikystės traumas – vieni lengvesnes, kiti sunkesnes. Vieniems ši vaikystės patirtis tiesiog išblėsta iš atminties jiems augant, o kiti tas skausmingas žaizdas nešiojasi visą gyvenimą. Kartais vaikai yra priversti per greitai užaugti, nes nuo mažens jie imasi tėvų vaidmens su savo broliais ir seserimis. Tėvai per daug užsiėmę savo reikalais, darbu ir draugais, palikdami jus atsakingam už savo brolius ir seseris. Jaučiate, kad jei jūs to nepadarysite, kas padarys? Niekas negirdi ir nemato jūsų skausmo ir sumišimo, nes jūs nesiskundžiate; jūs nešate naštą tiesiog todėl, kad mylite juos visus.>
I believe that children who have to grow up too soon, or those who carry childhood traumas, drag around suitcases that are far too heavy inside. They learn to care for others before they even understand what it means to care for themselves. They become responsible, yet weary; sensitive, yet withdrawn. They know how to protect, but often lose the ability to trust. They learn to hear the silence between words, sense a mood from a glance, and read people from the merest fragments. They see everything more deeply because they were forced to see more than a child’s eyes should ever have to witness.
Manau, kad vaikai, kurie per anksti užauga arba nešiojasi vaikystės traumas, tempia per sunkius lagaminus. Jie išmoksta rūpintis kitais dar prieš suprasdami, ką reiškia rūpintis savimi. Jie tampa atsakingi, bet kartu ir pavargę; jautrūs, bet ir uždari. Jie moka saugoti, bet dažnai praranda gebėjimą pasitikėti. Jie išmoksta girdėti tylą tarp žodžių, pajusti nuotaiką iš pirmo žvilgsnio ir skaityti žmones iš menkiausių fragmentų. Jie viską mato giliau, nes buvo priversti matyti daugiau, nei vaiko akys kada nors turėtų matyti.>
And although these children grow up faster, a longing for an unlived childhood often remains within them. A longing for simplicity. For safety. For moments when it is enough to be a child. That is why, as adults, we carry those childhood scars and keep searching for a place where we can cast off our armour and simply be, vulnerable, loved, and truly seen...
Ir nors šie vaikai auga greičiau, juose dažnai išlieka ilgesys negyventos vaikystės. Ilgesys paprastumo. Saugumo. Akimirkų, kai užtenka būti vaiku. Štai kodėl, suaugę, nešiojamės tuos vaikystės randus ir nuolat ieškome vietos, kur galėtume nusimesti šarvus ir tiesiog būti pažeidžiami, mylimi ir tikrai matomi...>
Childhood traumas leave deep marks. Sometimes they foster a silence within us, while at other times, they create a constant yearning to be seen and heard. A child who never received a gentle response or a loving gaze grows up with an inner cry: "Do you see me? Do you hear what I’m saying?"
Vaikystės traumos palieka gilius pėdsakus. Kartais jos skatina mumyse tylą, o kartais sukuria nuolatinį troškimą būti pamatytiems ir išgirstiems. Vaikas, kuris niekada nesulaukė švelnaus atsako ar mylinčio žvilgsnio, užauga su vidiniu šauksmu: „Ar matai mane? Ar girdi, ką sakau?“>
That longing becomes the driving force of our lives - propelling us forward, compelling us to achieve more and work harder, and driving us to prove - not just to others, but first and foremost to ourselves - that we are worthy of attention. Inner strength is born from this. It is not always gentle; often, it is forged through pain, disappointment, and loneliness. Yet, it is precisely this strength that allows us to rise again when it seems the world is trying to knock us down.
Tas ilgesys tampa mūsų gyvenimo varomąja jėga – skatinančia mus pirmyn, skatinančia siekti daugiau ir dirbti sunkiau, ir skatinančia įrodyti – ne tik kitiems, bet pirmiausia sau pačiam – kad esame verti dėmesio. Iš to gimsta vidinė stiprybė. Ji ne visada švelni; dažnai ji kuriama per skausmą, nusivylimą ir vienatvę. Vis dėlto būtent ši stiprybė leidžia mums vėl pakilti, kai atrodo, kad pasaulis bando mus parblokšti.>
True growth begins when we start to hear our own voices. When we dare to say: "I see you; I hear you." For that child, whose voice was once silenced, still lives within us - waiting to be finally accepted.
Tikrasis augimas prasideda, kai pradedame girdėti savo balsus. Kai išdrįstame pasakyti: „Aš tave matau; aš tave girdžiu.“ Nes tas vaikas, kurio balsas kažkada buvo nutildytas, vis dar gyvena mumyse – laukia, kol galiausiai bus priimtas.>
I remember the moment I felt that this was too hard for me. In that moment, I felt as though I was trapped inside my own body. It was like sitting in a basement behind bars, while above me lay an open doorway to the world where my actual life was unfolding. I could see it, hear it, and participate in it - yet everything felt as if seen through glass. Like a dream. I felt like a ghost whom no one could help. My entire being was down in that basement, while everything that mattered - everything beyond my reach - lay above. Thoughts swirled in a kaleidoscope of madness. I grappled with life’s puzzles in my mind: How did I get here? How do I get out? How do I find my way back to myself?
Prisimenu tą akimirką, kai pajutau, kad man tai per sunku. Tą akimirką jaučiausi lyg būčiau įstrigusi savo kūne. Tai buvo tarsi sėdėjimas rūsyje už grotų, o virš manęs plytėjo atviros durys į pasaulį, kuriame rutuliojosi mano tikrasis gyvenimas. Galėjau jį matyti, girdėti ir jame dalyvauti – tačiau viskas atrodė lyg per stiklą. Tarsi sapnas. Jaučiausi kaip vaiduoklis, kuriam niekas negalėjo padėti. Visa mano būtybė buvo apačioje tame rūsyje, o viskas, kas buvo svarbu – viskas, kas man nepasiekiama, – gulėjo viršuje. Mintys sukosi beprotybės kaleidoskope. Mintyse grūmiausi su gyvenimo galvosūkiais: kaip aš čia patekau? Kaip ištrūkti? Kaip rasti kelią atgal į save?>
Childhood grievances kept me from breathing freely for quite some time. My sisters urged me to forget and let go, arguing that our upbringing hadn't been bad enough to warrant constantly dwelling on the past. It seemed to them that I was dissatisfied with our parents or simply badmouthing them. I understand that their experiences differed from mine and that I cannot demand their validation of my thoughts; yet, whenever I recalled the burden of responsibility I had shouldered, I found myself unable to let go of those hurts. But when you work through your inner struggles, your soul gradually heals - because as an adult, you create your own life, and all your experiences become lessons that set you free.
Vaikystės nuoskaudos kurį laiką neleido man laisvai kvėpuoti. Seserys ragino mane pamiršti ir paleisti, teigdamos, kad mūsų auklėjimas nebuvo toks blogas, kad nuolat reikėtų galvoti apie praeitį. Joms atrodė, kad esu nepatenkinta mūsų tėvais arba tiesiog juos menkinu. Suprantu, kad jų patirtis skyrėsi nuo manosios ir kad negaliu reikalauti, kad jie patvirtintų mano mintis; tačiau kai tik prisimindavau savo prisiimtą atsakomybės naštą, negalėdavau paleisti tų nuoskaudų. Bet kai įveiki savo vidines kovas, tavo siela pamažu gyja – nes suaugęs pats kuri savo gyvenimą, o visa tavo patirtis tampa pamokomis, kurios tave išlaisvina.>
With Love, 2026.
Photo credit: @Janadeluna