Migration – When staying becomes harder than starting all over again
Text translated from Lithuanian to English using Google.com
I remember once talking to a friend from Vilnius. At the time, she was working for a large state-owned company. Naturally, she had - and still has - a stable salary, a clear future, and a good life. She would always say that things were going wonderfully for them - that is, for her family. Meanwhile, my family and I were living abroad as emigrants. I remember feeling a strange, almost physical pain during one conversation. And it wasn’t because she was doing well - on the contrary, I was happy for her success. I felt that way because, in that moment, I clearly realised the sharp contrast between our lives and hers. For my friend, home meant a job, a good salary, a house, and a circle of loved ones. For me, however, home had become the place where we realised we could no longer build our lives the way we used to.
Pamenu, kartą kalbėjausi su drauge iš Vilniaus. Tuo metu ji dirbo didelėje valstybinėje įmonėje. Žinoma, ji turėjo – ir tebeturi – stabilų atlyginimą, aiškią ateitį ir gerą gyvenimą. Ji visada sakydavo, kad jiems – tai yra jos šeimai – viskas klostosi puikiai. Tuo tarpu aš su šeima gyvenau svetur, kaip emigrantai. Pamenu, vieno pokalbio metu pajutau keistą, kone fizinį skausmą. Ir ne todėl, kad jai sekėsi gerai – priešingai, džiaugiausi jos sėkme. Taip jaučiausi todėl, kad tą akimirką aiškiai suvokiau ryškų kontrastą tarp mūsų ir jos gyvenimo. Mano draugei namai reiškė darbą, gerą atlyginimą, namą ir artimųjų ratą. Man gi namai tapo vieta, kurioje supratome, kad nebegalime kurti savo gyvenimo taip, kaip tai darėme anksčiau.>
While living in our homeland, we built our own business, devoting all our energy, funds, and our lives to it. However, over time, we realised that working in this field was becoming increasingly difficult, and our business was growing less profitable. At one point, I clearly understood that I neither wanted nor was able to go on like that. So, after much deliberation, our whole family set out in search of a better life - even though, to be honest, our new location initially couldn't offer the same stability we had left behind in our homeland. We spent a long time considering where to settle and which country to choose, weighing our potential next steps as emigrants. We ran quite a few calculations, and to start our life in the new location, we spent almost all our savings. Essentially, we built everything from scratch.
Gyvendami gimtinėje, kūrėme savo verslą, skirdami jam visas jėgas, lėšas ir patį gyvenimą. Visgi laikui bėgant supratome, kad dirbti šioje srityje darosi vis sunkiau, o verslas tampa vis mažiau pelningas. Vienu metu aiškiai suvokiau, kad nei noriu, nei galiu taip tęsti. Tad po ilgų svarstymų visa šeima išvykome ieškoti geresnio gyvenimo – nors, tiesą sakant, naujoji vieta iš pradžių negalėjo pasiūlyti tokio stabilumo, kokį buvome palikę gimtinėje. Ilgai svarstėme, kur įsikurti ir kurią šalį pasirinkti, dėliodamiesi galimus tolesnius žingsnius emigracijoje. Atlikome nemažai skaičiavimų, o gyvenimui naujoje vietoje pradėti išleidome beveik visas savo santaupas. Iš esmės viską kūrėme nuo nulio.>
Sometimes, looking at the people back home, I wonder: perhaps I made things unnecessarily difficult for myself? Perhaps I should have just stayed, found a decent job, and lived a quiet life? And then I realised: no. Sooner or later, you really can reach a point where you can no longer pretend that everything in your life is normal. And that is probably one of the most painful aspects of the decision to emigrate.
Kartais, žvelgdama į žmones gimtinėje, susimąstau: galbūt be reikalo viską sau apsunkinau? Galbūt reikėjo tiesiog likti, susirasti padorų darbą ir gyventi ramų gyvenimą? Ir tada suprantu: ne. Anksčiau ar vėliau išties gali ateiti akimirka, kai nebegali apsimetinėti, jog viskas tavo gyvenime yra normalu. Ir tai turbūt vienas skaudžiausių sprendimo emigruoti aspektų.>
We left behind more than just a homeland. We left our old way of life. We left our status. A familiar income. Our apartment. Our profession. We left our friends behind too. And the feeling of knowing what tomorrow holds also disappeared.
Palikome ne tik gimtinę. Palikome senąjį gyvenimo būdą. Palikome savo statusą. Įprastas pajamas. Butą. Profesiją. Palikome ir draugus. Dingo ir tas jausmas, kai žinai, ką atneš rytojus.>
The strangest thing is that the people who stayed sometimes don’t even grasp exactly what you’ve lost. They imagine you live abroad quite well and think, " This is what you wanted to". But only we know how much anxiety lies behind that "better" life.
Keisčiausia, kad likusieji kartais net nesuvokia, ką tiksliai praradai. Jie įsivaizduoja, kad užsienyje gyveni visai neblogai, ir galvoja: „Juk pats to norėjai.“ Tačiau tik mes žinome, kiek nerimo slypi už to „geresnio“ gyvenimo.>
That is likely why emigration divides people so sharply. And not into good and bad, or smart and foolish ones. But into those who, at some point, decided they could no longer live the way they used to, and those who haven't reached that point. And I am not at all sure that if I were in my friends' shoes, having a good job and a stable salary, I would see the world the way I see it now.
Tikriausiai todėl emigracija taip ryškiai suskirsto žmones. Ir ne į gerus bei blogus ar protingus bei kvailus. O į tuos, kurie tam tikru metu nusprendė, kad nebegali gyventi taip, kaip gyveno anksčiau, ir į tuos, kurie iki to taško nepriėjo. Ir visiškai nesu tikra, ar būdama savo draugų vietoje – turėdama gerą darbą ir stabilų atlyginimą – matyčiau pasaulį taip, kaip matau dabar.>
Perhaps I, too, would say: "Everything is fine." When one’s personal life is stable, it is easy to view the country through the prism of one’s own experience. But when life is falling apart due to unfolding events, you cannot think solely about your salary. Perhaps that is why emigrants sometimes react so sensitively to the question: "Why did you leave? After all, everything is fine here." For some, a normal life means receiving a salary on time and owning a home. For others, a normal life is the opportunity not to have to choose between their values and a comfortable existence.
Galbūt ir aš sakyčiau: „Viskas gerai.“ Kai asmeninis gyvenimas stabilus, lengva vertinti šalį per savo patirties prizmę. Tačiau kai gyvenimas griūva dėl vykstančių įvykių, negali galvoti vien tik apie atlyginimą. Galbūt todėl emigrantai kartais taip jautriai reaguoja į klausimą: „Kodėl išvykai? Juk čia viskas gerai.“ Vieniems normalus gyvenimas reiškia laiku gaunamą atlyginimą ir nuosavus namus. Kitiems normalus gyvenimas – tai galimybė nesirinkti tarp savo vertybių ir patogaus egzistavimo.>
I don’t know where my home will be a year from now. But I know one thing for sure: I didn’t leave -and never would have left - simply because we were living comfortably. We left because one day we realised that staying here had become harder for us than starting all over again. Yet I must also say that coming back is far better than leaving, even if it means starting everything from scratch.
Nežinau, kur bus mano namai po metų. Tačiau viena žinau tikrai: neišvykau – ir niekada nebūčiau išvykęs – vien dėl to, kad gyvenome patogiai. Išvykome, nes vieną dieną supratome: likti čia mums tapo sunkiau, nei viską pradėti iš naujo. Vis dėlto privalau pasakyti ir tai, kad grįžti yra kur kas geriau nei išvykti, net jei tai reiškia, jog viską teks pradėti nuo nulio.>
With Love, 2026.
Photo credit: @Janadeluna