Published via Ecency

How quickly time flies – like a scared, stupid horse. I remember when I was a child, someone lent my grandmother a horse and a sleigh, and we both set off from the village into the forest. She did it because I always said how wonderful it would be to do it. It was a sunny, clear, real winter day, my cheeks were red from the cold, and my eyes were watering, and the tears hung on my eyelashes like little icicles. Mom wrapped me in a children's blanket with foxes and bunnies, and we set off. When the horse got scared, he got scared of the car (we barely had time to get out) and ran like crazy across the fields, I shouted to my grandmother: “Take my blanket!” It seemed to me that that horse would run and run across the white winter fields and carry my foxes and bunnies, jumping on the blue blanket, away.

Kaip greitai bėga laikas – kaip išgąsdintas, kvailas arklys. Prisimenu, kai buvau vaikas, kažkas paskolino močiutei arklį ir roges, ir mes abi išvykome iš kaimo į mišką. Ji tai padarė dėl to, kad aš visada kalbėdavau, kaip būtų puiku tai padaryti. Buvo saulėta, giedra tikra žiemos diena, mano skruostai buvo raudoni nuo šalčio, o akys ašarojo, ir ašaros kabėjo ant blakstienų kaip maži varvekliai. Mama mane suvyniojo į vaikišką antklodę su lapėmis ir zuikiais, ir mes išvykome. Kai arklys išsigando, jis išsigando automobilio (mudvi vos vos spėjome išlipti) ir kaip pamišęs bėgo per laukus, aš šaukiau močiutei: „Paimk mano antklodę!“ Man atrodė, kad tas arklys bėgs ir bėgs per baltus žiemos laukus ir nuneš mano lapes ir zuikius, šokančius ant mėlynos antklodės, tolyn.>

Time seems to me now like that horse running across the fields... But it doesn't take away the blanket, it takes away much more precious things. And if only you could stop that frightened time... If only you could take a happy moment in your hands and pin it like a butterfly with a needle in your collection. And it, time, would always be there, and nothing would change. I always had such a desire.

Laikas man dabar atrodo kaip tas arklys, bėgantis per laukus... Bet jis nenusineša antklodės, jis pasiima daug brangesnius dalykų. Ir jei tik galėtum sustabdyti tą išgąsdintą laiką... Jei tik galėtum paimti laimingą akimirką į rankas ir prisegti ją kaip drugelį adata savo kolekcijoje. Ir jis, laikas, visada būtų ten, ir niekas nepasikeistų. Aš visada turėjau tokį norą.>

I remember when I was in second grade, sitting at home on the couch, a book on my lap. It was a winter afternoon, the windows were caressed by the pinkish-purple evening light, and colorful frost flowers were blooming on the glass. I felt happy for no reason. A strange thought occurred to me: such a big life awaits me, like a long, long journey. What if I always remember this moment, this “now”? So many years have passed, and I really remember that moment, although nothing special happened then. It was just a winter afternoon, a child sitting on the couch in the room.

Prisimenu, kai buvau antroje klasėje, sėdėjau namuose ant sofos, laikydama knygą ant kelių. Buvo žiemos popietė, langus glostė rausvai violetinė vakaro šviesa, o ant stiklo išsiskleidė spalvingos šerkšno gėlės. Jaučiausi laiminga be jokios priežasties. Man kilo keista mintis: manęs laukia toks didelis gyvenimas, tarsi ilga, ilga kelionė. O kas, jei aš visada prisiminsiu šią akimirką, šį „dabar“? Praėjo tiek daug metų, ir aš tikrai prisimenu tą akimirką, nors tada nieko ypatingo ir neįvyko. Tai buvo tiesiog žiemos popietė, vaikas, sėdintis ant sofos kambaryje.>

And I remember another December moment. I was already an adult, living in the capital, walking down the street and again a reddish-violet evening mist spread over the white earth, and the red winter sun sank so painfully beautifully beyond the horizon, like a bright poppy unexpectedly blooming in the frost. I will never forget this - I thought then. And I really did not forget.

Ir prisimenu dar vieną gruodžio akimirką. Jau buvau suaugęs, gyvenau sostinėje, ėjau gatve ir vėl rausvai violetinis vakaro rūkas pasklido po baltą žemę, o raudona žiemos saulė taip skausmingai gražiai leidosi už horizonto, tarsi ryški aguona, netikėtai pražydusi šalnoje. Niekada to nepamiršiu – pagalvojau tada. Ir tikrai nepamiršau.>

Oh, and... Before Christmas, I'm standing at my parents' house by the window. I see them coming from the city. They're both so beautiful. I blow on the frosted glass with warm air and frame their image in the window. The thought comes to me - a picture for the ages. It's really such a fatal moment, because that was probably the last time I saw them both together. I lost my father quite early. But I couldn't have known then. I just put this episode in my memory bank, just for myself, like a precious, beautiful picture.

O, ir... Prieš Kalėdas stoviu tėvų namuose prie lango. Matau juos ateinančius iš miesto. Jie abu tokie gražūs. Papūčiu šiltu oru ant matinio stiklo ir įrėminu jų atvaizdą lange. Šauna mintis – paveikslas amžiams. Tai tikrai tokia lemtinga akimirka, nes tikriausiai tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau juos abu kartu. Gana anksti netekau tėvo. Bet tada negalėjau to žinoti, tiesiog įsiminiau šį epizodą, tik sau, kaip brangų, gražų paveikslą.>

Later there were more such moments. I don’t know what it is – a collection of those seemingly insignificant episodes. A feeling of satisfaction, some kind of reflection, meditation, an attempt to live consciously or simply hedonistic enjoyment of the spectacle? As if time could be stopped, and those perfect moments preserved, like jam put in jars and closed with a lid. And everything would be fine, everyone would be alive, healthy and happy. Always.

Vėliau buvo ir daugiau tokių akimirkų. Nežinau, kas tai yra – tų, atrodytų, nereikšmingų epizodų rinkinys. Pasitenkinimo jausmas, kažkoks apmąstymas, meditacija, bandymas gyventi sąmoningai ar tiesiog hedonistinis reginio mėgavimasis? Tarsi laiką būtų galima sustabdyti, o tas tobulas akimirkas išsaugoti, kaip uogienę sudėti į stiklainius ir uždaryti dangteliu. Ir viskas būtų gerai, visi būtų gyvi, sveiki ir laimingi. Visada.>

Those moments are soul conversations. And we will never lose anything, we will take everything with us. True, after some time, everything may look different, or we will appreciate it differently, but everything is as it should be, and all our memories are connected by the soul speaking in moments.

Tie momentai yra sielos pokalbiai. Ir mes niekada nieko neprarasime, viską pasiimsime su savimi. Tiesa, po kažkiek laiko, viskas gali atrodyti kitaip, arba mes vertinsime tai kitaip, bet viskas yra taip, kaip turėtų būti, ir visi mūsų prisiminimai yra susieti sielos, kalbančios akimirkomis.>

On the other hand, such a jar really exists. It is our memory. While we still have it, it keeps the most precious faces, the most beautiful moments. Everything is in it. Later, we will probably lose that too. Although, for some reason, it seems to me that one day we will find ourselves in such a space from which, as if from a high mountain, we will see our entire past life, and its many moments, like small waves, will wash our tired, travel-weary feet. And from there everything will look different.

Kita vertus, toks stiklainis tikrai egzistuoja. Tai mūsų atmintis. Kol ją dar turime, ji saugo brangiausius veidus, gražiausias akimirkas. Viskas yra joje. Vėliau mes tikriausiai ir tai prarasime. Nors, dėl kažkokių priežasčių, man atrodo, kad vieną dieną mes atsidursime tokioje erdvėje, iš kurios, tarsi iš aukšto kalno, matysime visą savo praeitą gyvenimą, o jo daugybė akimirkų, tarsi mažos bangos, nuplaus mūsų pavargusias, kelionės išvargintas kojas. Ir iš ten viskas atrodys kitaip.>

Who knows what it will be like there. We are not given much to understand, but we are given much to remember. We spend the first half of our lives waiting for the second, and the whole second half we spend remembering the first half of our lives - a French proverb says something like that. But we are the chosen ones who have something to remember. For that let us be grateful

Kas žino, kaip ten bus. Mums neduota daug ką suprasti, bet mums duota daug ką prisiminti. Pirmąją savo gyvenimo pusę praleidžiame laukdami antrosios, o visą antrąją pusę praleidžiame prisimindami pirmąją savo gyvenimo pusę – kažką panašaus sako prancūzų patarlė. Bet mes esame išrinktieji, kurie turi ką prisiminti. Už tai ir dėkokime.>