I found out about Mount Moses from the internet as one of the most interesting but exhausting excursions. The thought of conquering it periodically arose, but was quickly suppressed. It would seem, why bother so much, coming to the sea? Lie on a sun lounger, sip a cocktail and sunbathe, go sailing on a yacht and dive to see the wonderful underwater world - what else do you need to be happy?
And this time, being in Sharm el Sheikh, the thought took shape in an insistent desire to test myself, to understand whether I can do it or if my destiny is just diving in the Red Sea. I love mountain hiking, but we have decided to have a resting vacation this time. The task was further complicated by the presence of my husband, with whom I was going to go. Would he support my initiative or would he say he would better go for one more diving? But if I wrote about this, it means he supported my wish.
The minibus picked us up at around 8:00 p.m. We spent another 40 minutes collecting our group from the city hotels and finally hit the road. The road takes three hours and is about 130 km. During the drive, we make one stop where we can buy tea, go to the restroom, etc. At that moment, we were given flashlights. By the way, not everyone got them, only the female part of the group. So this item can safely be included in the list of necessary things.
We were brought to the starting point of the route, the monastery of St. Catherine, after midnight. We were handed over to a local guide. While waiting for the start, you can stretch your legs, go to the restroom or buy a poncho. As soon as we got out of the minibus, we became victims of the local population, dreaming of selling us capes, arafatki and lanterns. The local vendors were very persistent, so we felt relieved when we finally started the journey.
The famous Mount Moses is about three hours' drive from Sharm el Sheikh. It is 2285 meters above sea level. If we listen to legend, on this mountain, Moses received the 10 commandments from God. It is not surprising that this place has become one of the shrines for Christians, although there is still no exact certainty of its authenticity.
Due to such value, Mount Sinai is a permanent place of pilgrimage for Christians, and both old and young dare to climb it. According to legend, all sins are forgiven for all of those who climb the mountain.
Well, religious motives are far from me, but the idea of meeting the dawn on the top of the mountain captivates me beyond belief. Yes, that's right: the ascent begins closer to one in the morning and ends with the first rays of the sun. You are guaranteed a sleepless night and trembling knees, but it's worth it.
If you dare to climb to the top of Mount Sinai, you should bring warm clothes, since it is quite cold at the top and there is a piercing wind. You should not warm up right at the foot: the climb will not let you freeze. If necessary, you can throw an arafatka over your shoulders - this is an indispensable thing in Egypt!
We take comfortable shoes, preferably with hard and non-slip solees. You will have to walk not on a smooth road, but on stones. You should also stock up on drinking water and small Egyptian money: toilets there are paid.
There are two ways to get to the top of Mount Moses: by camel or by the monk's path. The first option is longer, but much easier. You can overcome it not only on foot, but also on a camel. It is about 8 km. The monastic path is considered more difficult and exhausting. This path is chosen by true pilgrims in an effort to receive absolution. And it's a real challenge to overcome 3,750 steps. The last 750 steps connect both paths, and this section of the path is the most difficult.
However, tourists are not taken along the monastic path. At least we were not offered such an opportunity. It is simply dangerous to climb it at night, and on the way back you can barely move your legs.
Most of the route goes along a fairly smooth climb, and, it would seem, does not cause any problems. You just walk and walk, admiring the stars, and they are simply amazing there!
Stops occur approximately every 40 minutes, you can rest for a minute or two. For me personally, they were too short. I simply did not have time to recover, and this is extremely important. You should also be more careful about quenching your thirst. Once you start drinking, it is difficult to stop; and the more you drink, the more you want.
The hardest part for everyone started when we reached the beginning of the famous 750 steps. Besides, steps are more of a romantic name for a pile of stones of different shapes and sizes. You have to be very careful not to stumble or fall into some crevice. So, at this point, there is no time for stars. But you can rest here as much as you like. Older people in the group are helped by young companions and guides.
I must say that the climb up the steps was surprisingly easy for us, much easier than the previous flat one. Or maybe we were saved by the thought of the treasured summit and the desired dawn. Finally, we reached the last shelter of the hut in the immediate vicinity of the summit. This stop turned out to be too long for me, who was dreaming of the end of the road. Here, everyone who wanted was offered hot tea/coffee, chocolates and other small treats. I won’t say anything about the prices, since we didn’t take anything, so as not to relax in advance.
Another function of the shelter is to give you a warm welcome, that is, to rent a blanket. They will offer it almost forcibly. However, there were many who wanted it, and we made do with the clothes from our backpacks.
To our surprise, after the last shelter we had to overcome another impressive climb. And it seemed that the summit was just in a step. It was especially hard for those who had treated themselves to tea and tasty treats.
And here it is, the top of Mount Moses! We go to comfortable places and only here do we warm up. It is really very cold on the mountain, the wind is blowing, and besides, we are motionless. The wait is short. The first rays of the sun break the darkness and cold, and we become witnesses of a real miracle of nature. It's so hard to find the right words to describe this beauty to you, and there really isn't any need for that. Watch and enjoy.
Only now can we see the places that the Egyptian night hid from us. The Sinai Mountains are truly beautiful, the best cure for fatigue, lack of sleep and buzzing legs.
We spent about 40 minutes on the mountain. This is time for a photo shoot, rest, a tour of the summit, enjoying the scenery, and just immersing ourselves in ourselves. And you can’t tell by looking at people that we’ve come from a long trail: for a spectacular photo, we climbed to the most unusual places and settled down on the edge of the abyss.
Finally, our guide gave the signal to end the rest stop and begin the descent from the mountain. It seemed to us that we had already overcome the most difficult part and that the descent would not be so difficult. On the one hand, it was so. Wonderful views, hidden from view at night, opened up before us. Only now did we understand how long we had been able to walk. Looking at the steep slopes and deep gorges, each of us had the thought: how did we even get here?
We had to go down in the sunlight, and although it was early morning, we were exhausted from the heat. It was more difficult to go down because of fatigue. Many of our shoes slipped on the small stones, and we had to walk more carefully. The camels that had accompanied us from the very beginning and had been a hindrance during the ascent waited for their riders.
On the way back, the group was very spread out, everyone walked as best they could. Having fully enjoyed the beauty of nature, my husband and I were eager to finish the journey and return to civilization. It seemed like the monastery was just a stone's throw away, and there we would be able to rest in the shade and peace. I advise everyone: don't repeat our mistakes! Take your time and give yourself a rest on the way back, otherwise you will be completely exhausted, which is what happened to us. We hobbled to the monastery, barely alive, by half past nine in the morning.
There we were able to refresh ourselves and get acquainted with the local shrines. To be honest, after the mountains we had no desire to get acquainted with them. Just eat and sleep, sleep and eat. Nevertheless, we took a photo of the main treasure of the temple, the Burning Bush, and explored the monastery building a little bit.
After that, we were taken to a restaurant for pilgrims, where we had breakfast. I can say that neither the restaurant nor the breakfast impressed us, although it’s hard to call us pilgrims.
After a light breakfast, we headed to Sharm el-Sheikh. It seemed that we would be recovering from our trip for a long time, and our legs would remind us of themselves for more than one day. But no, the next day we were again cheerful, fresh and ready for new adventures.
To sum up our trip to Sinai or Moses Mount, I want to say that it was one of the most extraordinary memories of my ltraveling Just a vacation at sea can get boring, even if you are a fan of fish and corals, like me. Sometimes you want such a stunning shock that will change you and your attitude to life. Having been to the top, you understand that there is something inexplicable, eternal and monumental in the world, like these mountains. And I will definitely return there, I know for sure.
[//]:# (!worldmappin 28.57262 lat 33.97439 long Mount Moses (Egypt) - Unforgettable Sunrise In The Mountains! d3scr)
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love, 
Photos are taken by me.
© 2024
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)
Apie Mozės kalną sužinojau iš interneto kaip apie vieną įdomiausių, bet varginančių ekskursijų. Periodiškai kildavo mintis jį įveikti, bet greitai nuslopdavo. Atrodytų, kam taip vargti, atvykus prie jūros? Gulėti ant gulto, gurkšnoti kokteilį ir degintis, plaukioti jachta ir nardyti, kad pamatytum nuostabų povandeninį pasaulį - ko dar reikia, kad būtum laimingas?
Bet šį kartą, būnant Šarm el Šeiche, ši mintis įgavo pavidalą įkyraus noro išbandyti save, suprasti, ar galiu tai padaryti, ar mano likimas - tik nardyti Raudonojoje jūroje. Mėgstu žygius po kalnus, tačiau šį kartą buvome nusprendę atostogauti poilsio režimu. Užduotį dar labiau apsunkino vyro, su kuriuo ketinau vykti, buvimas. Ar jis palaikys mano iniciatyvą, ar pasakys, kad geriau jau eis dar kartą pasinerti? Bet jei apie tai rašau, vadinasi, jis palaikė mano norą.
Mikroautobusas mus paėmė apie 20.00 val. Dar 40 minučių rinkome savo grupę iš miesto viešbučių ir pagaliau išvykome į kelią. Kelias trunka tris valandas ir yra apie 130 km. Važiuodami vieną kartą sustojame, kur galime nusipirkti arbatos, nueiti į tualetą ir pan. Tuo metu mums buvo išdalyti žibintuvėliai. Beje, juos gavo ne visi, tik moteriškoji grupės dalis. Taigi šį daiktą galima drąsiai įtraukti į būtiniausių daiktų sąrašą.
Į maršruto pradžios tašką - Šventosios Kotrynos vienuolyną - mus atvežė po vidurnakčio ir perdavė mus vietiniam gidui. Laukdami starto, galėjome ištiesti kojas, nueiti į tualetą arba nusipirkti pončo. Vos išlipę iš mikroautobuso, tapome vietinių gyventojų, svajojančių parduoti mums pončo, arafatkas ir žibintus, aukomis. Vietiniai prekeiviai buvo labai atkaklūs, todėl pajutome palengvėjimą, kai pagaliau pradėjome kelionę.
Garsusis Mozės kalnas yra maždaug už trijų valandų kelio nuo Šarm el Šeicho. Jis yra 2285 metrų aukštyje virš jūros lygio. Jei klausytume legendos, ant šio kalno Mozė iš Dievo gavo 10 įsakymų. Nenuostabu, kad ši vieta tapo viena iš krikščionių šventovių, nors vis dar nėra tikslaus tikrumo dėl jos autentiškumo.
Dėl tokios vertės Sinajaus kalnas yra nuolatinė krikščionių piligrimystės vieta, į jį kopti ryžtasi ir seni, ir jauni. Pasak legendos, visiems užkopusiems į kalną atleidžiamos visos nuodėmės. Na, religiniai motyvai man tolimi, tačiau mintis kalno viršūnėje sutikti aušrą mane nepaprastai žavi. Taip, tai tiesa: kopimas prasideda arčiau pirmos valandos ryto ir baigiasi su pirmaisiais saulės spinduliais. Jums garantuota bemiegė naktis ir drebantys keliai, bet verta.
Jei išdrįsite įkopti į Sinajaus kalno viršūnę, turėtumėte pasiimti šiltų drabužių, nes viršūnėje gana šalta ir pučia žvarbus vėjas. Nereikėtų šildytis pačioje papėdėje: kopimas neleis jums sušalti. Jei reikia, ant pečių galite užsimesti arafatką - Egipte tai nepakeičiamas daiktas!
Avime patogią avalynę, pageidautina kietais ir neslidžiais padais. Jums teks eiti ne lygiu keliu, o akmenimis. Taip pat reikėtų apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir smulkiais egiptietiškais pinigais: tualetai ten mokami.
Į Mozės kalno viršūnę galima pakilti dviem būdais: kupranugariais arba vienuolių keliu. Pirmasis variantas ilgesnis, bet daug lengvesnis. Jį galima įveikti ne tik pėsčiomis, bet ir ant kupranugario. Jis yra apie 8 km ilgio.
Vienuolių kelias laikomas sunkesniu ir labiau varginančiu. Šį kelią renkasi tikri piligrimai, siekdami gauti atleidimą. O įveikti 3750 žingsnių - tikras iššūkis. Paskutiniai 750 laiptelių jungia abu kelius, ir ši kelio atkarpa yra sunkiausia.
Tačiau turistai nėra vedami vienuolyno keliu. Bent jau mums tokia galimybė nebuvo suteikta. Naktį lipti juo tiesiog pavojinga, o grįžtant atgal vos galima pajudinti kojas.
Didžioji maršruto dalis eina gana lygia pakyla ir, atrodytų, nesukelia jokių problemų. Tiesiog eini ir eini, grožėdamasis žvaigždėmis (o jos ten tiesiog nuostabios!).
Stotelių pasitaiko maždaug kas 40 minučių, galite pailsėti minutę ar dvi. Man asmeniškai jos buvo per trumpos. Tiesiog neturėjau laiko atsigauti, o tai labai svarbu. Taip pat turėtumėte atidžiau malšinti troškulį. Kartą pradėjus gerti, sunku sustoti; o kuo daugiau geriate, tuo daugiau norite.
Sunkiausia visiems prasidėjo, kai pasiekėme garsiųjų 750 laiptelių pradžią. Be to, laipteliai - tai labiau romantiškas įvairių formų ir dydžių akmenų krūvos pavadinimas. Reikia būti labai atsargiam, kad nesukluptum ar neįkristum į kokį nors plyšį. Taigi, šioje vietoje žvaigždėms nėra laiko. Tačiau pailsėti čia galite kiek tik norite. Vyresnio amžiaus žmonėms grupėje padeda jaunieji palydovai ir gidai.
Turiu pasakyti, kad kopimas laiptais mums buvo stebėtinai lengvas, daug lengvesnis nei ankstesnis lygus. O gal mus gelbėjo mintis apie brangią viršūnę ir trokštamą aušrą.
Galiausiai pasiekėme paskutinę namelio pastogę netoli viršūnės. Man, svajojusiam apie kelio pabaigą, šis sustojimas pasirodė per ilgas. Čia visiems norintiems buvo pasiūlyta karštos arbatos, kavos, šokolado ir kitų smulkių skanėstų. Apie kainas nieko nesakysiu, nes nieko neėmėme, kad iš anksto neatsipalaiduotume.
Kita prieglaudos funkcija - išnuomoti antklodę. Ją siūlys beveik prievarta. Tačiau norinčiųjų buvo daug, o mes pasitenkinome drabužiais ir pledu iš savo kuprinių.
Mūsų nuostabai, po paskutinės prieglaudos turėjome įveikti dar vieną įspūdingą pakilimą. Ir atrodė, kad iki viršūnės liko tik akmenį nuspirti. Ypač sunku buvo tiems, kurie vaišinosi arbata ir skaniais skanėstais.
Ir štai ji, Mozės kalno viršūnė! Mes einame į patogias vietas ir tik čia sušylame. Ant kalno tikrai labai šalta, pučia vėjas, be to, esame nejudrūs. Laukti tenka neilgai. Pirmieji saulės spinduliai pralaužia tamsą ir šaltį, ir mes tampame tikro gamtos stebuklo liudininkais. Taip sunku rasti tinkamų žodžių, kad galėčiau jums apibūdinti šį grožį, ir to tikrai nereikia. Žiūrėkite ir mėgaukitės.
Tik dabar galime pamatyti vietas, kurias nuo mūsų slėpė Egipto naktis. Sinajaus kalnai išties nuostabūs, geriausias vaistas nuo nuovargio, miego trūkumo ir šąlančių kojų.
Ant kalno praleidome apie 40 minučių. Tai laikas fotosesijai, poilsiui, viršūnės apžiūrai, pasigrožėjimui kraštovaizdžiu ir tiesiog pasinėrimui į save. Ir žiūrėdamas į žmones nepasakysi, kad ilgai kopėme kalnu: dėl įspūdingos nuotraukos kabarojomės į pačias neįprasčiausias vietas ir įsitaisėme ant bedugnės krašto.
Galiausiai mūsų gidas davė ženklą baigti poilsio sustojimą ir pradėti leistis nuo kalno. Mums atrodė, kad sunkiausią atkarpą jau įveikėme ir nusileidimas nebus toks sudėtingas. Viena vertus, taip ir buvo. Prieš mus atsivėrė nuostabūs vaizdai, naktį paslėpti nuo akių. Tik dabar supratome, kiek ilgai mes kopėme. Žvelgiant į stačius šlaitus ir gilius tarpeklius, kiekvienam iš mūsų kilo mintis: kaip mes apskritai čia atsidūrėme?
Leidomės žemyn jau saulės šviesoje, ir nors buvo ankstyvas rytas, jautėmės jau išvargę nuo karščio. Dėl nuovargio buvo sunkiau leistis. Daugelio mūsų batai slydo ant smulkių akmenų, todėl turėjome eiti atsargiau. Kupranugariai, kurie lydėjo mus nuo pat pradžių ir trukdė kylant, laukė savo raitelių.
Grįžtant atgal grupė buvo labai išsisklaidžiusi, kiekvienas ėjo kaip įmanydamas. Visiškai pasimėgavę gamtos grožiu, mes su vyru nekantravome baigti kelionę ir grįžti į civilizaciją. Atrodė, kad iki vienuolyno liko visai nedaug, ir ten galėsime pailsėti pavėsyje ir ramybėje. Visiems patariu: nekartokite mūsų klaidų! Neskubėkite ir duokite sau pailsėti pakeliui atgal, antraip būsite visiškai išsekę, kaip nutiko mums. Į vienuolyną, vos gyvi, nukulniavome pusę devynių ryto.
Ten galėjome atsigaivinti ir susipažinti su vietinėmis šventovėmis. Tiesą sakant, po kalnų neturėjome jokio noro su jomis susipažinti. Tiesiog valgyti ir miegoti, miegoti ir valgyti. Vis dėlto nufotografavome pagrindinį šventyklos lobį - degantį krūmą - ir šiek tiek patyrinėjome vienuolyno pastatą.
Po to buvome nuvesti į piligrimams skirtą restoraną, kur pusryčiavome. Galiu pasakyti, kad nei restoranas, nei pusryčiai mūsų nesužavėjo, nors piligrimais mus sunku pavadinti. Po lengvų pusryčių išvykome į Šarm el Šeichą. Atrodė, kad dar ilgai neatsigausime po kelionės, o kojos apie save primins ne vieną dieną. Bet ne, kitą dieną vėl buvome linksmi, žvalūs ir pasiruošę naujiems nuotykiams.
Apibendrindamas mūsų kelionę į Sinajaus arba Mozės kalną, noriu pasakyti, kad tai buvo vienas iš nepaprastų prisiminimų mano kelionėse Tiesiog atostogos jūroje gali tapti nuobodžios, net jei esate žuvų ir koralų gerbėjas, kaip ir aš. Kartais norisi tokio stulbinančio sukrėtimo, kuris pakeistų tave ir tavo požiūrį į gyvenimą. Pabuvojęs viršūnėje supranti, kad pasaulyje yra kažkas nepaaiškinamo, amžino ir monumentalaus, kaip šie kalnai. Ir aš būtinai ten sugrįšiu, tai žinau tikrai.
