Not seeing lavender fields means not visiting Provence. We say Provence - we mean lavender... These popular mantras and their numerous analogues are firmly hammered into the heads of many tourists, especially if these tourists are female as I am.
I agree, lavender is truly one of the symbols of this region. But besides lavender fields, in such a magical land as Provence there are many other interesting and unique things: beautiful architectural and cultural monuments of the ancient Roman era and the Middle Ages; wonderful museums; amazing nature that inspired many artists; rich culinary traditions...
Don't get me wrong: I have nothing against these pleasant plants with purple flowers and a unique, calming aroma. However, when they are presented almost as the main and only value of Provence, I think that this is unfair to the region, which “grew up” on a large number of different cultures.
Many people, who were actively “fed” with advertising of Provence, believe that lavender can be found here always and everywhere - just like grass on lawns. In fact, lavender does not grow everywhere in Provence and does not bloom all summer. Moreover, the timing of lavender flowering varies: in some areas of Provence it blooms earlier, in others - later. And finally, one more detail: “lavender time” intersects with a period of intense heat, which not everyone likes and about which many “horror stories” are passed on from mouth to mouth. Therefore, think about whether you can handle a permanent temperature over thirty.
Having studied the map of lavender fields, which also showed lavender flowering schedules, comparing all this information with the dates of our vacation, as well as the location of our future place of residence, I concluded that for lavender it would be best for us to go to Senanque Abbey.
Senanque Abbey is a two-in-one tourist attraction. Firstly, because the abbey, whose monks are engaged in growing these fragrant flowers, is an informal lavender fields showcase of Provence.
The photo of medieval monastery buildings with a long lilac-violet lavender carpet in the foreground is printed in hundreds of guidebooks and booklets dedicated to Provence and France, not to mention its fame on the World Wide Web. And secondly, the Senanque Abbey is one of the main architectural attractions of Provence.
We arrived on the territory of the Senanque Abbey at 9 o'clock in the morning, when the heat had not yet cleared up, and the lavender plantations had not been crowded with groups of tourists. Moreover, the abbey was far from the only point on the travel program I had drawn up for that day. As usual, we drove to Senanque by car and parked near the entrance to the abbey.
Senanque Abbey is located in a mountainous and rocky area, but in a lowland, not far from a very interesting “eagle's nest” - the rock town of Gordes. The name of the monastery is given by the name of the local Senankol river. It is one of the three largest Cistercian monasteries in Provence, called the three Provencal sisters. We had a chance to visit two of them: the Silvacane Abbey, which is not far from Marseille, and here - Senanque Abbey.
Since Senanque is an active monastery (the number of monastic brethren, however, is small - when we were there, it was seven people), silence should be maintained on the territory of the abbey, and the clothes of visitors must comply with the Catholic dress code: closed knees, shoulders, etc. And, naturally, not the entire territory is accessible to tourists.
Let me note right away that the pictures we saw bore little resemblance to the bright advertising photographs from guidebooks and brochures. But this circumstance did not upset me at all. Soft and discreet natural beauty, framing the austere beauty of the church... A small lost world with time stopped, free from vanity and giving peace.
Here they are, the famous lavender fields. Lavender, by the way, is not a “native” plant for this region, but was introduced in ancient times through the Romans from Persia.
From a distance the lavender fields looked rather faded. But as we approached closer, various shades of purple became visible: from smoky lilac to Persian lilac.
What a pity that not a single photograph can convey the fragrance of these plants! I wanted to inhale the air around me in doses like an elephant.
Tourists can only walk on designated paths, because lavender fields are a valuable commodity. Half of the lavender sold in the world is grown in France, and the leader of the French “lavender industry” is Provence. Here, in Provence, there is one of the most famous consumers of lavender - the city of Grasse, the center of French and one of the centers of world perfumery. Another (and I don’t know how justified) reason for the ban on free walking in the fields is snakes and scorpions.
Many descriptions of this place use the word “lavender”. However, on the abbey's website it clearly states: "lavandin". Lavandin is a hybrid version of lavender that is easier and more profitable to grow (in terms of yield and disease resistance).
Lavandin collected from the abbey is used to make high-quality essential oil. But true lavender grows only in highlands. Basically, the lavender fields of Provence are fields of lavandin. And what is present on the site in front of the abbey is precisely lavandin.
But to me (and I suppose not only me), to tell the truth, all these subtleties with lavender and lavandin were less important than their smell and color - deep purple. The scenery and scents are still wonderful.
Near the fields there was a tent intended for holding various events with pilgrims. On one of the walls of this tent there were photos of monks in the vestments traditional for this order: white robes with black scapulars, belts and hoods.
After waiting for the reception of individual tourists to begin, my husband and I headed to the monastery church of Notre-Dame de Senanque. XII century! One of the outstanding examples of Romanesque architecture, which I have the deepest respect for.
I am fascinated by this incomprehensible combination of power, severity with the highest expressiveness in every detail.
The church looks as if it was not built, but was carved out of a single stone of gigantic proportions. I wanted to re-read every detail of the building, all this amazing geometry, many times - like a favorite book.
As I already said, the abbey belongs to the Cistercian monks. The name of this order comes from the Latin name of its first monastery - Cistercium. The rule of Cistercian monks is characterized by seclusion, maximum asceticism and a complete rejection of luxurious church accessories.
In the history of the abbey there were periods of prosperity and decline. In the 16th century it suffered from the outrages of the Huguenots. In the 18th century, when the Great French Revolution broke out, the abbey was closed, and the buildings that belonged to it were sold into private hands.
The first attempt to revive the monastery was made in the 50s of the 19th century, but at the beginning of the 20th century the monks (hard to say for what reasons) left for another, larger monastery, which also belonged to the Cistercians. The second attempt dates back to the end of the 80s and, in fact, everyone who comes to the abbey sees this process. In addition to growing lavender, the monks also maintain an apiary.
Together with several independently traveling tourists, we entered the church. Inside, everything is quite predictable, that is, as is customary among the Cistercian monks. Extreme modesty and minimalism in everything.
On the other hand, you take such an ascetic atmosphere in the temple for granted. And this stunning antiquity itself does not need any additional decorations.
Since the temple is consecrated in honor of the Virgin Mary, there is a statue of her to the left of the altar.
As it turned out, completely ordinary-looking stained glass windows are not simple at all. They were made according to the sketches of the artist Louis-René Petit in the early 90s of the last century, combining old and modern technologies. The appearance of the stained glass windows was invented in the process of communication with the monastic brethren. According to the author, the color scheme and light distribution were supposed to help concentrate as much as possible on prayers.
There is a shop at the monastery that, in addition to religious literature and paraphernalia, sells lavender honey and perfumery and cosmetic products made from lavender and lavandin.
In addition to essential oil, eau de toilette and perfume made from monastery raw materials (they are identified by a label with the name of the abbey and an image of its buildings), lavender products from other manufacturers are also sold: soap, creams, bags of flowers, etc.
Without explicitly communicating this, the abbey gives all visitors a wonderful bonus - views of the surrounding area.
The Abbey of Senanque is a very significant site in Provence, and if you find yourself in this area, driving past it is simply a crime. I liked this monastic, secluded Provence no less than on the classic tourist routes of this region.
Nematyti levandų laukų reiškia nesilankyti Provanse
Nepamatyti levandų laukų - tai nesilankyti Provanse. Sakome "Provansas" - turime omenyje levandas... Šios populiarios mantros ir daugybė jų analogų yra tvirtai įkalti į daugelio turistų galvas, ypač jei tie turistai yra moterys, kaip ir aš.
Pritariu, kad levandos yra vienas iš šio regiono simbolių. Tačiau, be levandų, tokiame stebuklingame krašte kaip Provansas yra daug kitų įdomių ir unikalių dalykų: nuostabūs architektūros ir kultūros paminklai iš senovės Romos laikų ir viduramžių, nuostabūs muziejai, nuostabi gamta, įkvėpusi daugybę menininkų, turtingos kulinarinės tradicijos...
Nesupraskite manęs neteisingai: neturiu nieko prieš šiuos malonius augalus violetiniais žiedais ir unikaliu, raminančiu aromatu. Tačiau kai jie pateikiami beveik kaip pagrindinė ir vienintelė Provanso vertybė, manau, kad tai nesąžininga regiono, kuris "išaugo" iš daugybės skirtingų kultūrų, atžvilgiu.
Daugelis žmonių, aktyviai "maitinamų" Provanso reklama, mano, kad levandų čia galima rasti visada ir visur - kaip ir žolės ant vejos. Iš tiesų levandos Provanse auga ne visur ir žydi ne visą vasarą. Be to, skiriasi ir levandų žydėjimo laikas: vienose Provanso vietovėse jos žydi anksčiau, kitose - vėliau. Ir galiausiai dar viena detalė: "Levandų laikas susikerta su intensyvaus karščio laikotarpiu, kuris ne visiems patinka ir apie kurį iš lūpų į lūpas perduodama daug "siaubo istorijų". Todėl pagalvokite, ar galite ištverti nuolatinę aukštesnę nei trisdešimties laipsnių temperatūrą.
Senanque Abbey
Išstudijavęs levandų laukų žemėlapį, kuriame taip pat buvo nurodytas levandų žydėjimo grafikas, palyginęs visą šią informaciją su mūsų atostogų datomis ir būsimos "gyvenamosios vietos" vieta, padariau išvadą, kad "dėl levandų" mums geriausia būtų vykti į Senanque Abbey.
Senanque Abbey yra turistų traukos objektas "du viename". Pirmiausia todėl, kad abatija, kurios vienuoliai augina šias kvapnias gėles, yra neoficiali Provanso levandų vitrina.
Viduramžių vienuolyno pastatų su ilgu alyvinės ir violetinės spalvos levandų kilimu pirmame plane nuotrauka išspausdinta šimtuose Provansui ir Prancūzijai skirtų gidų ir bukletų, jau nekalbant apie jos žinomumą pasauliniame žiniatinklyje. O antra, Senankės abatija yra viena iš pagrindinių Provanso architektūrinių įžymybių.
Į Senanque Abbey teritoriją atvykome 9 val. ryto, kai dar nebuvo atslūgęs karštis, o levandų plantacijos dar nebuvo perpildytos turistų grupių. Be to, abatija buvo toli gražu ne vienintelis taškas kelionės programoje, kurią buvau sudaręs tai dienai. Kaip įprasta, į Senanque Abbey atvažiavome automobiliu ir prisiparkavome netoli įėjimo į abatiją.
Senankės abatijos tyrinėjimas
Senankės abatija yra kalnuotoje ir uolėtoje vietovėje, tačiau žemumoje, netoli labai įdomaus "erelio lizdo" - uolų miestelio Gordes. Vienuolyno pavadinimas kilo nuo vietinės Senankol upės pavadinimo. Tai vienas iš trijų didžiausių cistersų vienuolynų Provanse, vadinamų trimis Provanso seserimis. Mums teko aplankyti dvi iš jų: Silvakano abatiją, esančią netoli Marselio, o čia - Senankės abatiją.
Kadangi Senankė yra veikiantis vienuolynas (tačiau vienuolyno brolių skaičius nedidelis - kai ten lankėmės, jų buvo septyni), vienuolyno teritorijoje reikia laikytis tylos, o lankytojų apranga turi atitikti katalikišką aprangos kodą: uždari keliai, pečiai ir pan. Ir, savaime suprantama, ne visa teritorija prieinama turistams.
Iš karto noriu pažymėti, kad nuotraukos, kurias matėme, mažai kuo priminė ryškias reklamines nuotraukas iš gidų ir brošiūrų. Tačiau ši aplinkybė manęs nė kiek nesutrikdė. Švelnus ir santūrus gamtos grožis, įrėminantis griežtą bažnyčios grožį... Mažas prarastas pasaulis, kuriame sustojęs laikas, laisvas nuo tuštybės ir teikiantis ramybę.
Garsūs levandų laukai
Štai jie, garsieji levandų laukai. Beje, levandos nėra šio regiono vietinis augalas, jos buvo atvežtos senovėje per romėnus iš Persijos.
Iš tolo levandų laukai atrodė gana nykūs. Tačiau priartėjus arčiau, matėsi įvairūs violetinės spalvos atspalviai: nuo dūminės alyvinės iki persiškos alyvinės.
Kaip gaila, kad nė viena nuotrauka negali perteikti šių augalų kvapo! Norėjau įkvėpti aplink mane esantį orą dozėmis kaip dramblys.
Turistai gali vaikščioti tik tam skirtais takais, nes levandos yra vertinga prekė. Pusė pasaulyje parduodamų levandų užauginama Prancūzijoje, o Prancūzijos "levandų pramonės" lyderis yra Provansas. Čia, Provanse, yra vienas garsiausių levandų vartotojų - Prancūzijos ir vienas iš pasaulio parfumerijos centrų Graso miestas. Kita (ir nežinau, kiek pagrįsta) draudimo laisvai vaikščioti laukuose priežastis - gyvatės ir skorpionai.
Levandinas ir levandos
Daugelyje šios vietovės aprašymų vartojamas žodis "levandų". Tačiau abatijos interneto svetainėje aiškiai nurodyta: "levandin". Levandinas yra hibridinė levandų versija, kurią auginti lengviau ir pelningiau (derliaus ir atsparumo ligoms požiūriu).
Iš abatijoje surinktų levandų gaminamas aukštos kokybės eterinis aliejus. Tačiau tikrosios levandos auga tik aukštikalnėse. Iš esmės Provanso levandų laukai yra levandų laukai. O tai, kas yra priešais abatiją esančioje vietoje, yra būtent levandos.
Tačiau man (ir, manau, ne tik man), tiesą sakant, visos šios levandų ir levandų subtilybės buvo mažiau svarbios nei jų kvapas ir spalva - tamsiai violetinė. Vis dėlto peizažas ir kvapai yra nuostabūs.
Šalia laukų stovėjo palapinė, skirta įvairiems renginiams su piligrimais organizuoti. Ant vienos iš šios palapinės sienų kabojo vienuolių, vilkinčių tradiciniais šiam ordinui drabužiais: baltais drabužiais su juodais škaplieriais, diržais ir gobtuvais, nuotraukos.
Palaukę, kol prasidės pavienių turistų priėmimas, su vyru nuvykome į Notre-Dame de Senanque vienuolyno bažnyčią. XII a.! Vienas iš išskirtinių romaninio stiliaus architektūros pavyzdžių, kuriam jaučiu didžiausią pagarbą.
Mane žavi šis nesuvokiamas jėgos, griežtumo ir aukščiausio išraiškingumo derinys kiekvienoje detalėje.
Bažnyčia atrodo taip, tarsi būtų ne pastatyta, o iškalta iš vieno milžiniško dydžio akmens. Kiekvieną pastato detalę, visą tą nuostabią geometriją norėjau perskaityti daugybę kartų - kaip mėgstamą knygą.
Kaip jau minėjau, abatija priklauso cistersų vienuoliams. Šio ordino pavadinimas kilęs iš lotyniško pirmojo vienuolyno pavadinimo - Cistercium. Cistersų vienuolių regulai būdingas atsiskyrimas, maksimalus asketizmas ir visiškas prabangių bažnytinių aksesuarų atsisakymas.
Abatijos istorijoje būta klestėjimo ir nuosmukio laikotarpių. XVI a. vienuolynas nukentėjo nuo hugenotų siautėjimų. XVIII a., prasidėjus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, abatija buvo uždaryta, o jai priklausę pastatai parduoti į privačias rankas.
Pirmą kartą vienuolyną bandyta atgaivinti XIX a. šeštajame dešimtmetyje, tačiau XX a. pradžioje vienuoliai (sunku pasakyti dėl kokių priežasčių) išvyko į kitą, didesnį vienuolyną, kuris taip pat priklausė cistersams. Antrasis bandymas datuojamas 80-ųjų metų pabaiga ir, tiesą sakant, šį procesą mato kiekvienas, atvykęs į vienuolyną. Be levandų auginimo, vienuoliai taip pat prižiūri bityną.
Kartu su keliais savarankiškai keliaujančiais turistais įžengėme į bažnyčią. Viduje viskas gana nuspėjama, t. y. kaip įprasta cistersianų vienuoliams. Itin didelis kuklumas ir visko minimalizmas.
Kita vertus, tokią asketišką atmosferą šventykloje laikote savaime suprantamu dalyku. O ir pačiai šiai stulbinančiai senovei nereikia jokių papildomų dekoracijų.
Kadangi šventykla pašventinta Mergelės Marijos garbei, kairėje altoriaus pusėje stovi jos statula.
Paaiškėjo, kad visiškai paprastai atrodantys vitražai visai nėra paprasti. Jie buvo sukurti pagal dailininko Louis-René Petit eskizus praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, derinant senąsias ir šiuolaikines technologijas. Vitražų išvaizda buvo sugalvota bendraujant su vienuolyno broliais. Pasak autoriaus, spalvų gama ir šviesos paskirstymas turėjo padėti kuo labiau susikaupti maldoms.
Levandų produktai kaip suvenyrai
Vienuolyne yra parduotuvė, kurioje prekiaujama ne tik religine literatūra ir atributika, bet ir levandų medumi, parfumerijos ir kosmetikos gaminiais iš levandų ir levandų.
Be eterinio aliejaus, tualetinio vandens ir kvepalų, pagamintų iš vienuolyno žaliavų (jie pažymėti etikete su vienuolyno pavadinimu ir jo pastatų atvaizdu), parduodami ir kitų gamintojų levandų produktai: muilas, kremai, gėlių maišeliai ir kt.
Paskutinė pastaba
Aiškiai nepranešdamas apie tai, vienuolynas visiems lankytojams suteikia nuostabią premiją - vaizdus į apylinkes.
Senanque Abbey yra labai svarbi Provanso vietovė, ir jei atsidursite šioje vietovėje, pravažiuoti pro ją būtų tiesiog nusikaltimas.Ir man šis vienuoliškas, nuošalus Provansas patiko ne mažiau nei klasikiniai turistiniai šio regiono maršrutai.
