Translated from Lithuanian with Google.com
Lately, I've been completely immersed in work and often feel tired. And I realized that I don't like it at all. I started thinking about what makes me so tired that I don't even have the energy for the kids in the evening. Maybe I could change something or give up something? So, I pulled out my days down to the smallest detail, and the answer I got surprised me.
Pastaruoju metu esu visiškai pasinėrusi į darbą ir dažnai jaučiuosi pavargusi. Ir supratau, kad man tai visai nepatinka. Pradėjau galvoti, kas mane taip vargina, kad vakare net vaikams neturiu jėgų. Galbūt galėčiau ką nors pakeisti ar atsisakyti? Taigi, išanalizavau savo dienas iki smulkiausių detalių, ir gautas atsakymas mane nustebino.>
The conclusion I made really surprised me. Because it turns out, I get tired of myself the most. Oh my God, can that be? I get tired not of the work that I truly love. I get tired not of the people around me, but I am simply tired of what is happening inside me. Because there is chaos there now. There is an endless stream of thoughts spinning there, which, unfortunately, does not stop even when I lie down. I come up with a bunch of problems that I do not have yet, but they may someday befall me. In a word, it is such a what if?
Mano padaryta išvada mane tikrai nustebino. Nes pasirodo, kad labiausiai pavargstu nuo savęs. O Dieve, argi taip gali būti? Mane pavargsta ne nuo darbo, kurį iš tikrųjų myliu. Mane pavargsta ne nuo aplinkinių žmonių, o tiesiog nuo to, kas vyksta manyje. Nes dabar ten tvyro chaosas. Ten sukasi begalinis minčių srautas, kuris, deja, nesustoja net atsigulus. Sugalvoju krūvą problemų, kurių dar neturiu, bet jos kada nors gali mane ištikti. Vienu žodžiu, tai toks „kas būtų, jeigu?“.>
I get tired of my internal monologues, because I constantly talk to myself. I argue with myself, I justify myself, I try to prove something to myself, and thus I cause real chaos inside me, and I no longer understand what is real, and what are my invented problems, or maybe fear of the future? OK, the world looks unstable right now, but still?..
Man atsibodo vidiniai monologai, nes nuolat kalbuosi pati su savimi. Ginčijuosi su savimi, teisinu save, bandau sau ką nors įrodyti ir taip savyje sukeliu tikrą chaosą, nebesuprantu, kas yra tikra, o kokios mano išgalvotos problemos, o gal ateities baimė? Gerai, pasaulis dabar atrodo nestabilus, bet vis tiek?..>
I'm really tired of my efforts to control and put everything in place. I feel tired of my wish to calculate everything ahead and see things and events that could happen in the future, from my future mistakes and those of my family. Or maybe there won't be any? After all, it's really unclear whether it's easier to live with everything under control. And then no trouble will really happen?
Man tikrai atsibodo pastangos viską kontroliuoti ir sudėlioti į savo vietas. Jaučiuosi pavargusi nuo noro viską apskaičiuoti į priekį ir numatyti, kas gali nutikti ateityje, remiantis mano ir mano šeimos būsimomis klaidomis. O gal jų ir nebus? Juk tikrai neaišku, ar lengviau gyventi viską kontroliuojant. Ir tada tikrai nekils jokių bėdų?>
Now, after my reflection, I still think that living like this is only more difficult. Because I am often somewhere else in my mind: sometimes I bring up past events in my past, compare them with the present, and then I start to regret something, and sometimes I am in the future, which is still waiting for us, and there I simulate possible situations, then I start to scare myself, come up with all sorts of worst-case scenarios, as if I were living in a movie. Or is our life similar to a movie?
Dabar, po apmąstymų, vis dar manau, kad taip gyventi tik sunkiau. Nes dažnai mintyse esu kažkur kitur: kartais prisimenu praeities įvykius, lyginu juos su dabartimi, o tada pradedu kažko gailėtis, o kartais esu ateityje, kuri mūsų dar laukia, ir ten imituoju galimas situacijas, tada pradedu save gąsdinti, sugalvoti visokių blogiausių scenarijų, tarsi gyvenčiau filme. O gal mūsų gyvenimas panašus į filmą?>
And now I understand that among all that once was and what will be, my present, my now, gets lost somewhere. And then I feel tired and guilty, because questions arise, maybe I did it wrong, maybe I should have done something differently? It's good that I analysed my thoughts and the reasons for my fatigue. I myself am surprised, and now I understand that peace will return when I stop being right and perfect. After all, sometimes it is more important not to add something, but to subtract, and to stop thinking for others, and even for my children. I must stop comparing myself with others, even with myself in the past. And I must stop believing in each of my newly born thoughts. Our inner silence is not an emptiness; it is just a place where we breathe easier, but we ourselves pollute it with unnecessary thoughts.
Ir dabar suprantu, kad tarp viso, kas buvo ir kas bus, kažkur pasimeta mano dabartis, mano dabartis. Ir tada jaučiuosi pavargusi ir kalta, nes kyla klausimai, galbūt padariau ne taip, galbūt turėjau kažką daryti kitaip? Gerai, kad išanalizavau savo mintis ir nuovargio priežastis. Pati nustebau, ir dabar suprantu, kad ramybė sugrįš, kai nustosiu būti teisi ir tobula. Juk kartais svarbiau ne ką nors pridėti, o atimti ir nustoti galvoti už kitus, ir net už savo vaikus. Turiu nustoti lyginti save su kitais, net su savimi praeityje. Ir turiu nustoti tikėti kiekviena savo naujai gimusia mintimi. Mūsų vidinė tyla nėra tuštuma; tai tik vieta, kur lengviau kvėpuojame, bet mes patys ją teršiame nereikalingomis mintimis.>
Do you know how relieved I was when I realized that I have to live for today? Yes, the world may have gone mad temporarily, wars and chaos are approaching from all sides for most people, but if we still have today, then we still have hope.
Ar žinote, kaip palengvėjo, kai supratau, kad turiu gyventi šiandiena? Taip, pasaulis galbūt laikinai išprotėjo, daugumai žmonių iš visų pusių artėja karai ir chaosas, bet jei vis dar turime šiandieną, tai vis dar turime vilties.>
We need to take a step towards ourselves, and that step may not be an attempt at any cost to become perfect, better than ourselves, but we must stop destroying ourselves. And between what once was and what will only be, I finally choose to be here, now, because everything we have, after all, is right now, not tomorrow, and not yesterday.
Turime žengti žingsnį savęs link, ir tas žingsnis nebūtinai bus bandymas bet kokia kaina tapti tobulais, geresniais už save, bet turime nustoti save naikinti. Ir tarp to, kas kadaise buvo, ir to, kas tik bus, aš pagaliau renkuosi būti čia, dabar, nes viskas, ką turime, juk yra dabar, o ne rytoj ir ne vakar.>
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love, 
Photos are taken by me.
© 2026
