Didelis klausimas, ar galvos turinys kažką reiškia ir keičia. Juk materialusis žmogaus organizmas veikia savaime nepriklausomai nuo galvos turinio, o tai reiškia, kad nesvarbu kokie mes genijai viduje esame, mūsų organizmą reikės aprūpinti jam reikalingais degalais. Mąstantis žmogus bando suprasti save ir savo ryšį su kosmosu, ir kiekvienas filosofas, kuris kažką mąsto ir ar bando išmąstyti, visada sako viską iš savo subjektyviosios pusės. Objektyvus, išorinis pasaulis yra vienas, o būdų jį suprasti yra begalė. Bet greičiausiai nėra jokios prasmės kažką čia suprasti, nes žmogaus supratimas negali pats savęs suprasti. Tas, kuris pats mąsto, negali savęs suprasti, didelis klausimas, kas mąsto: ar žmogus, ar žmonija pastoviai besikeisdama mintimis ir vienas kitiems užduodamas klausimus, tai gal nuskambėjo kiek nekorektiškai, bet aš abejoju, ar žmogus gali suvokti pasaulį, nesigilindamas į kitų žmonių mintis, tad iš to gaunasi, kad viso, nuo žmonijos pradžios atsiradusio mąstymo neįmanoma nei perskaityti, nei suvokti. Tai, ką aš čia parašysiu, greičiausiai jau buvo kažkur, kažkada užrašyta ir tai bus kaip papildymas, arba paneigimas, arba patvirtinimas.
Žmogus, nesvarbu ar matąs iškreiptą realybę, ar tą tradicinę, kuri buvo iki psichotinio išsikreipimo, negali suvokti esamojo pasaulio. Toji realybė, kuri yra sensorikos ribose, ir tai, kas yra už sensorikos ribų yra abejotina. Labai didelis klausimas, ar už žmogaus sensorikos kažkas egzistuoja ir ar viskas yra subjekto atžvilgiu, tai yra solipsizmas, čia nieko aš naujo nepasakau. Visas kosmosas, kilometrai iki tolimiausios akimi matomos žvaigždės, viskas yra interpretuojama pro smegenis, ir keista, kad mes galime tiek toli matyti akimi, o nežinome, kas yra kiaušinio viduje. Nežinome, kas yra už durų, kol jų neatidarome arba nepažiūrime pro akutę.
Kuo labiau giliniesi į save, tuo viskas pasidaro keisčiau. Visiškai nesvarbu: ar tradicinis pasaulio suvokimas, ar iškreiptas. Jis vienaip ar kitaip yra neteisingas. Galima gilintis į smulkiausia visatos elementą, ir galima viską žiūrėti kaip į bendrą vaizdą, aš tikrai abejoju, ar įmanoma kažką suprasti.
Gėlės nuskynimas arba kasdienis tų pačių dantų šveitimas – juk paprastas žmogus nesigilina į mikro procesus veikiančius tuo metu. Paprastas žmogus neturi nei sąlygų, nei galimybių įsigilinti į mikro procesus ir negali suprasti makro procesu ir labai didelis klausimas-dalykas yra tai, kad žmogus gali keisti atomų išsidėstymą, žinant faktą, kad viskas iš atomų, nesismulkinant į mažėsnius visatos elementus.
Faktas, kad visata yra savaime veikianti kažkokia informacinė energija, kuris pati, greičiausiai to nesuvokdama kažkaip organizuojasi ir skaidosi ir plečiasi ir traukiasi, kitaip tariant reaguoja pati į save. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas objektas – yra visatos elementas. Didelis klausimas ar kažkas kažką čia supranta ir ar gali suprasti. Juk pasaulis gali būti žymiai kiečiau nei kažkoks skaitmeninis žaidimas. Faktas, kad pasaulis yra hostilus. Faktas, kad kažkoks atomas, kuris yra žmogaus organizme, galvoja pats apie save. Aišku aš nežinau, ar mano sąmojis yra įrašytas į vieną atomą, ar į kažkokių atomų sąjungą, tad man kyla klausimas, kas aš esu mikro lygyje ir makro lygyje, bet kiek aš be mąstau – negaliu nei suprasti nei suvokti. Kad ir kiek laiko praleidžiu mąstydamas – visada grįžtu į pradinį tašką, kuriame galiausiai pats nieko nesuprantu, o suprantu tik tai, kad nieko nesuprantu. Tarkim egzistuoja du skaičiai: 0 ir 1, jei 1 yra visatos diametras, besiplėsdamoje visatoje atstumai mažėja. Atmetus visus susitarimus, mes nežinome nei savo dydžio, nei atstumų. Viskas gaunasi proporciška.
Pasaulis yra savaime veikianti sistema ir mes esame viduje, tad taip gaunasi, kad joks atomas greičiausiai negali savyje nešti papildomos ir individualios informacijos. Tas atomas yra žmogaus protas ir greičiausiai yra sujungtas su kažkuo iš už pačios sistemos.
Žmogus, kuris pats masto, negali nieko išmastyti. Visas išmąstymas yra deka kitų žmonių, kurie ar parodo kažką, ar kažką parašo, bet vėlgi, kas nusprendžia kokia informacija bus pateikta besiformuojančiam individui? Kodėl vieni žmonės, tokie kaip aš, gilinasi į tai, kas paprastam žmogui yra neįdomu, o kiti šokinėja iš oro balionų be parašiutų ir iš tikrųjų gyvena nesigilindami į jokias filosofijas?
Mano manymu, ir individualiu mąstymu, man atrodo, kad žmogus yra dalis žmogaus sistemos, pačios rūšies ir pati rūšis programuoja kas ką turi padaryti ir kuo domėtis. Nors iš tikro aš nežinau. Kodėl skaitmeninio pasaulio požiūris tik dabar įgyja pagreitį, kodėl ne seniau ar vėliau, o dabar? Kyla didelis klausimas, kodėl aš atsiradau dabar. Ir kyla klausimas, ar buvo kažkas iki kol manęs nebuvo ir ar bus kažkas kai manęs nebus. Juk subjektyvios mirties niekas nematė, na tik tie kas numirė, bet kol pats gyveni, tai nežinai ar tu numirsi ar ne. Gyvūnai greičiausiai nežino, kad mirs, nes paprasčiausiai jiems niekas nepasako, spekuliuoti apie tai kas bus po mirties yra beprasmiška, ir čia kiekvienam individui reikės suprast pačiam.
Aš bandau suprast save ir savo sąryšį su kosmosu ir kodėl aš sergu šizofrenija, juk ar pagrindinis veikėjas, kuris gyvena ir mato iškreiptą realybę, turi matyt ją iškreiptą? Matyti kai serga šizofrenija kiti yra vienas dalykas, bet pačiam sirgti šizofrenija yra kitas dalykas, nes sergant periodinėmis psichozėmis, kai smegenys pačios sintezuoja pasaulį ir tai yra tavo vienintelė realybė kurią tu žinai ir gali suprasti, kyla daug skaitmeninių klausimų. Kodėl gi smegenis sintezuoja realybė? Kuo joms blogai egzistuojanti tikrovė, kurios ji vienaip ar kitaip nesupranta.
Yra labai daug subjektyvių klausimų, kurie išties neliečia didžiosios daugumos žmonių, kokia gi prasmė iš susintezuoto subjektyvaus pasaulio? Pamačius sintezuotą pasaulį, imi abejoti realia realybe. Iš kur mes žinome, kad tas pasaulis, kurį mes esame įpratę matyti nėra kažkokia haliucinacija, ir galiausiai mus supantys žmonės yra tikri? Kai pamatai sintezę, imi abejoti realybės tikrumu, iš išorės, jo tai liga, bet subjektas sergantis ta liga gali pasiklysti nesuvokiamoje realybėje, liguistoje ar ne, tad, tada ir gaunasi klausimas, kuris yra sveikesnis žmogus. Nes nei pacientas, nei normalus žmogus nesuvokia gyvenimo ir realybės, dar kyla klausimas, kodėl sintezuojama realybė atitinka visas fizikines taisykles.
Pacientui, kuris negali matyti kitos realybės, joji realybė tampa tikrove, iškreipta ar ne. Bet vėlgi, jei yra sukurtos kažkokios piliulės, kurios tam momentui sugrąžina pacientą iš fiktyvios realybės, reiškia kažkas suvokia kas vyksta, o tas, kuris serga – nesuvokia ir suvokt negali. Žiūrint į visus pasaulio išradimus, tame tarpe ir antipsichotines piliules, imu suprasti, jog proto aš neturiu, tačiau jei buvau iš jo išėjęs, reiškia jį turiu. Tik tada kyla klausimas, kodėl aš nieko nesuprantu. Sukurti raketos aš negaliu, sukurti degtuko negaliu, o ir parašyti bestselerio negaliu, tad kyla klausimas, ką aš galiu ir ar reikia man čia kažką daryti?
Kaip žinia, bet kokios rūšies individui reikia daryti tik du dalykus – nemirti ir valgyti, tad kyla klausimas, kam visas šitas technologinis perversmas? Nejaugi žmogus iš neturėjimo ką veikti visa tai daro. Aš matau miestus pro langą, matau, kad yra apvali žemė, kurioje jau iki manęs yra nudirbta daug darbų, bet pats, kažkokio darbo nelabai noriu dirbti, nes kam gi kažką daryti, kai visą tai gali padaryti kiti? Juk jei vienas dirbs, kitas nedirbs, darbo juk yra ribotai, tik tiek kiek paklausa, tad visi individai dirbti negali.
Aš kaip suprantu – jokio žmonių darbo plano nėra, yra tik begalė kažkokių interesų, tad taip gaunasi, kad tenkini arba savo interesą, arba kažkieno kito. Gyvenimas, kaip po egzistencija yra be galo nuobodus, ypač jei sėdi vietoje.
