Our family considers Christmas as one of the most important holidays, and we are cherish traditions and family values. In Lithuania, the anticipation of Christmas begins with Advent – a period of peace and inner concentration. However, the modern pace of life often prevents us from feeling the true beauty and meaning of this period. Now is the moment when we can pause, breathe in the festive spirit and discover magical moments with family, friends and in solitude.
And we try to use every free minute to visit as many towns as possible near our house and admire their cozy holiday decor. This weekend we went to Palanga, a well-known resort town in our country, which attracts thousands of visitors on warm summer days. There are also quite a few people during this festive time, but the town still doesn't look like it was in summer.
We find ourselves on the main local pedestrian promenade, a street named after Jonas Basanavicius, a local historian and publicist, the patriarch of the Lithuanian Renaissance. Usually, in seaside resort towns, such pedestrian streets are laid along the sea, here, apparently due to the fact that the coast is adjacent to dunes planted with trees, this street goes towards the sea.
The houses that line Basanavicius Street are usually quite small, many of them are made in a quite recognizable national style. But you won't find multi-story buildings in Palanga and not only on that street. Only the bell tower of the church rises above the city blocks.
The development of Palanga as a resort town is largely connected with the family of Counts Tyszkiewicz, who owned these places from the beginning of the 19th century.
The length of this promenade is less than a kilometer, but after walking along it, the impression remained that it is much longer, apparently due to the sufficient diversity of buildings surrounding the street.
Further, right up to the Baltic coast, on both sides of Basanavicius Street, there is a park area. Even when we were in Palanga, in winter, the park surrounding the promenade looked quite attractive, and in the summer, it is even more beautiful here, and we often come here for our walks.
Soon we come to a peculiar square formed by the gradually ending Basanavicius Street and the Love Alley parallel to the seashore. At this intersection, the first thing that attracts us is a very romantic sculpture depicting the heroes of a Lithuanian folk tale, Jurate and Kastytis. To be completely precise, this is actually a fountain, but it was not working as such, it was not the season.
After walking a little more, we find ourselves already on the sea coast of the Baltic, which is not very hospitable at this time of year. The first thing that catches the eye is the calling card, so to speak, of Palanga, such a long L-shaped pier. Around, as far as we could see, along the now raging Baltic Sea, the longest sandy beaches stretch. In the season, this beach area is very popular. Only a few were walking along the shore, probably looking for amber. And yes, after a storm, we can find amber on the shore brought by the waves.
The pier was originally built by the same Tyshkeviches, back in the 80s of the 19th century, and with a very practical purpose, so that ships with those wishing to relax in the newly developed resort could dock here. Of that pier, however, nothing remains, and this is a replica, so to speak, from the end of the last century, built after the pier was once again destroyed after a strong hurricane. In total, the total length of the pier reaches 400 meters, but in the end we did not go through it completely, reaching only the end of the first half. Then there was a risk that powerful gusts of wind would simply carry us away somewhere in the direction of Sweden.
Despite the strong winds, we could always see many fishing enthusiasts on the pier. I don't understand this at all. I'm not a fan of this activity even in much more favorable weather conditions, and at such a time... Well, and seagulls hang around here. And really, why waste energy searching for food among the raging waves? If here the fishermen will feed you with the small fish they catch.
After leaving the pier, we turned right and walked parallel to the seashore, along the dunes covered with pine trees. The trees don't seem to be that tall or powerful, but as soon as you hide behind them, the wind raging on the sea immediately weakens, and quite strongly, a truly amazing effect!
There are paths on the dunes, which are wooden decks. After walking a little along the sea, we turned through what was essentially a pine forest, away from the Baltic, to the already mentioned Love Alley, which runs parallel to the coast. We did not go further to the Botanical Park but turned back to our car. The weather was not good for a long walk with children.
Well, after leaving, through another main entrance, we found ourselves on Vytautas Street, one of the central streets in Palanga. This is the street where the Church of the Assumption of the Virgin is located, and at the beginning of which we had already been. Now we slowly returned along it towards the center. Although the street is central, it is built with the same small, soulful houses so typical of this resort town.
It is worth coming to Palanga just because of the pine trees and dunes, because of the sand with a pearly sheen, and because of the silvery or azure seawater. And because of this long "angular" pier, at first directed into the distance, and then sharply going to the right and with a sudden cliff at the end. The pier, on which there are people, people, people... The pier, which is loved not only by romantics, but also by fishermen.
Sitting in the car on the way home, I thought that there is no such thing as time. There is only the path of lessons. We can walk it and not find it, search and not meet, rack our brains and not understand, make love and not love, have and not let go, look and not see... We can go through it all, gain a lot, do a lot, win, try, experience, but never start living.
And we can still cling to it, anchor ourselves, give meaning to it, deify it, but never experience the deep joy of faith.
I thank God for everything that He has allowed me to survive. For all the mistakes and falls, trials and salvations, achievements and humiliations, truth and injustice, possessions and losses. And now, as Christmas approaches, I realize more acutely than ever how much I have to thank for what I have. To God, fate, the universe...
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love, 
Photos are taken by me.
© 2024
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version). Text below.
Mūsų šeima Kalėdas laiko viena svarbiausių švenčių, puoselėjame tradicijas ir šeimos vertybes. Lietuvoje Kalėdų laukimas prasideda nuo advento - ramybės ir vidinio susikaupimo laikotarpio. Tačiau šiuolaikinis gyvenimo tempas dažnai neleidžia pajusti tikrojo šio laikotarpio grožio ir prasmės. Dabar yra ta akimirka, kai galime sustoti, įkvėpti šventinės dvasios ir atrasti stebuklingų akimirkų su šeima, draugais ir vienumoje.
O mes stengiamės išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, kad aplankytume kuo daugiau netoli mūsų namų esančių miestelių ir pasigrožėtume jų jaukia šventine puošyba. Šį savaitgalį vykome į Palangą, gerai žinomą mūsų šalies kurortinį miestą, kuris šiltomis vasaros dienomis sutraukia tūkstančius lankytojų. Šiuo šventiniu laikotarpiu čia taip pat būna nemažai žmonių, tačiau miestas vis tiek neatrodo taip, kaip vasarą.
Atsiduriame pagrindinėje vietos pėsčiųjų promenadoje, gatvėje, pavadintoje vietinio istoriko ir publicisto, „Lietuvos Atgimimo patriarcho“ Jono Basanavičiaus vardu. Paprastai pajūrio kurortiniuose miesteliuose tokios pėsčiųjų gatvės tiesiamos palei jūrą, čia, matyt, dėl to, kad pakrantė ribojasi su medžiais apsodintomis kopomis, ši gatvė eina jūros link.
Basanavičiaus gatvėje stovintys namai paprastai yra nedideli, daugelis jų - gana atpažįstamo nacionalinio stiliaus. Tačiau Palangoje nerasite daugiaaukščių pastatų ir ne tik šioje gatvėje. Virš miesto kvartalų iškilusi tik bažnyčios varpinė.
Palangos, kaip kurortinio miesto, raida daugiausia susijusi su grafų Tiškevičių gimine, kuriai šios vietos priklausė nuo XIX a. pradžios.
Šios promenados ilgis nesiekia nė kilometro, tačiau pasivaikščiojus ja, liko įspūdis, kad ji gerokai ilgesnė, matyt, dėl pakankamos gatvę supančių pastatų įvairovės.
Toliau, iki pat Baltijos jūros kranto, abipus Basanavičiaus gatvės yra parko zona. Jau tada, kai buvome Palangoje, žiemą promenadą supantis parkas atrodė gana patraukliai, o vasarą čia dar gražiau, ir mes dažnai čia užsukame pasivaikščioti.
Netrukus ateiname į savotišką aikštę, kurią formuoja pamažu besibaigianti Basanavičiaus gatvė ir lygiagrečiai pajūriui einanti Meilės alėja. Šioje sankryžoje pirmiausia mus patraukia labai romantiška skulptūra, vaizduojanti lietuvių liaudies pasakos herojus Jūratę ir Kastytį. Kad būtume visiškai tikslūs, iš tikrųjų tai yra fontanas, tačiau jis kaip toks neveikė, buvo ne sezonas.
Dar šiek tiek paėjėję, atsiduriame Baltijos jūros pakrantėje, kuri šiuo metų laiku nėra labai svetinga. Pirmiausia į akis krinta, taip sakant, Palangos vizitinė kortelė - toks ilgas L formos molas.
Aplink, kiek tik matėme, palei dabar šėlstančią Baltijos jūrą, driekiasi ilgiausi smėlio paplūdimiai. Sezono metu ši paplūdimių zona labai populiari. Tik keli vaikštinėjo pakrante, tikriausiai ieškodami gintaro. Ir taip, po audros ant kranto galime rasti bangų atnešto gintaro.
Prieplauką iš pradžių pastatė tie patys Tiškevičiai, dar XIX a. aštuntajame dešimtmetyje, ir jos paskirtis buvo labai praktiška, kad čia galėtų prisišvartuoti laivai su norinčiais pailsėti naujai išvystytame kurorte. Tačiau iš tos prieplaukos nieko neliko, o ši yra, taip sakant, praėjusio amžiaus pabaigos kopija, pastatyta po to, kai prieplauka vėl buvo sugriauta po stipraus uragano.
Nepaisant stipraus vėjo, ant prieplaukos galima pamatyti daug žvejų entuziastų. Visiškai to nesuprantu. Nesu šio užsiėmimo gerbėjas net ir esant daug palankesnėms oro sąlygoms, o tokiu metu... Na, o čia sukiojasi žuvėdros ir kirai. Ir tikrai, kam eikvoti energiją ieškant maisto tarp šėlstančių bangų? Jei čia žvejai tave pamaitins pagautomis smulkiomis žuvelėmis.
Iš viso prieplaukos ilgis siekia 400 metrų, bet galiausiai mes jos visos nepraėjome, pasiekėme tik pirmosios pusės pabaigą. Tuomet kilo pavojus, kad galingi vėjo gūsiai mus tiesiog nuneš kažkur Švedijos kryptimi.
Palikę prieplauką pasukome į dešinę ir ėjome lygiagrečiai jūros krantui, palei pušimis apaugusias kopas. Medžiai neatrodo tokie aukšti ar galingi, bet vos tik už jų pasislėpi, jūroje siautėjantis vėjas iškart susilpnėja, ir gana stipriai, išties nuostabus efektas!
Ant kopų įrengti takai, kurie yra medinės pakylos. Šiek tiek pasivaikščioję palei jūrą, pasukome per iš esmės pušyną, tolyn nuo Baltijos, į jau minėtą Meilės alėją, kuri eina lygiagrečiai pakrantei.
Toliau iki Botanikos parko neėjome, o pasukome atgal prie automobilio. Oras nebuvo palankus ilgam pasivaikščiojimui su vaikais.
Na, o išvažiavę, pro kitą pagrindinį įėjimą, atsidūrėme Vytauto gatvėje, vienoje iš centrinių Palangos gatvių. Tai gatvė, kurioje stovi Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir kurios pradžioje jau buvome buvę. Dabar pamažu ja grįžome centro link. Nors gatvė centrinė, ji užstatyta tokiais pat mažais, sielos namus turinčiais namukais, kurie taip būdingi šiam kurortiniam miestui.
Į Palangą verta atvykti vien dėl pušų ir kopų, dėl perlamutrinio blizgesio smėlio ir sidabrinio ar žydro jūros vandens. Ir dėl šios ilgos „kampuotos“ prieplaukos, iš pradžių nukreiptos į tolį, o paskui staigiai besileidžiančios į dešinę ir su staigia uola gale. Prieplauka, ant kurios stovi žmonės, žmonės, žmonės... Prieplauka, kurią mėgsta ne tik romantikai, bet ir žvejai.
Sėdėdamas automobilyje pakeliui namo, pagalvojau, kad nėra tokio dalyko kaip laikas. Yra tik pamokų kelias. Galime juo eiti ir neradę, ieškoti ir nesusitikę, laužyti galvą ir nesuprasti, mylėti ir nemylėti, turėti ir nepaleisti, žiūrėti ir nematyti... Galime viską pereiti, daug įgyti, daug nuveikti, laimėti, išbandyti, patirti, bet niekada nepradėti gyventi.
Ir vis tiek galime į tai įsikibti, įsitvirtinti, suteikti tam prasmę, sudievinti, bet niekada nepatirti gilaus tikėjimo džiaugsmo.
Dėkoju Dievui už viską, ką Jis man leido išgyventi. Už visas klaidas ir nuopuolius, išbandymus ir išgelbėjimus, pasiekimus ir pažeminimus, tiesą ir neteisybę, nuosavybę ir praradimus. Ir dabar, artėjant Kalėdoms, kaip niekad aštriai suvokiu, kiek daug turiu dėkoti už tai, ką turiu. Dievui, likimui, visatai...
