Has your city already lit up its Christmas tree? My hometown has already done it. For me, winter begins with the city's Christmas tree decorations. If I happen to be in town at that time, I always try to participate with my family. That winter spirit, the anticipation of Christmas, begins here. It seems like time to pull on warm hats, but winter these days is no longer the same as I remember from childhood. Like a child, I am currently looking for the smells of childhood: snowflakes melting on my palms, snowmen in every yard, snow puddles under my feet when we return home... And it often seems like I can smell them.
Or maybe there are no former children? After many years, will we return to that state again? Apparently, it lurks somewhere in the corner of our heads or hearts, and when the time comes, it visits again. With winter, childhood nostalgia always returns.
That's why we try to give our children the most interesting memories from Christmas anticipation. And one of them is Christmas tree lighting. So, let's get in the car and drive to a winter fairy tale. We found a real fairy tale. The Christmas tree was still in the dark, but a performance was going on, which many people were watching.
One, two, three... The Christmas tree was lit.
And then we saw fireworks in the sky.
I lacked the snow that day, although we had it for short, but now it is already melted. Only a few lonely snowflakes fell, which quickly melted. Although I don't like the cold, I like the whiteness and silence of snow. Snow is clean, if not pure. Of course, such words are no longer appropriate these days, even when talking about snow. And snow itself is still appropriate even in these times of cynicism and warming. Snow is eternal, although perhaps there will come a time when it will not be there. Just one day, snowflakes will stop falling from the sky... And everyone will say: remember, that was in the year when it still snowed?.. In my childhood, December was always white.
I was born in winter, when February blizzards were raging. I think I chose that time consciously, I wanted the snow to cool my hot head and often excessive ardor. I was born without waiting for spring, when it was snowing. Maybe that's where my sentiments towards that whiteness of snow, that quiet, clean winter world come from. My son was born in the wintertime also.
I like that footprints in the snow only last for a short time. They are quickly covered by other, new snowflakes, although they seem the same, or everything melts. Walking through the snow is like writing a draft. You can always start over...
There was a slide set up behind the Christmas tree. At first we watched the shows there, and later people could ski there. It would be a sin not to use it, although there are many who want to try it, but the queue is melting quickly. My daughter stays with her husband, and my son and I rent skates and, holding hands, we fly around the slide a few times. There is not much space... and that hanging globe looks like it will take over and crush us. But my son says that the globe is even more beautiful than the Christmas Tree. Maybe he is right. An interesting, beautiful and intriguing element of the square's decor.
While we wait in line for donuts and waffles for the kids, I count the snowflakes landing on my palm. They live so short, touching the warmth of my body, they simply disappear. I have always loved snowy fields and trees, and snowy people. That dazzling white color and restraint, its elegance. And I could watch for hours as the snow fell - silently or menacingly rustling with the wind, piercing its cold snowy truth right into my eyes.
I like that the snow has blown away the past, and what hurts, and it covers those who have fallen asleep in eternal sleep with the sky and caresses them, giving them the touch of higher realms. Snow is small, but nevertheless it is comfort and hope.
It's so good to watch children with red cheeks eating hot waffles. My heart rejoices that they are happy. And that they can experience those moments like from a fairy tale. White evening moments and a beautiful fir tree shining in blue.
It's time to leave this fairy tale and go home. The children don't want to, they ask to stay longer. I promise that we will definitely come back and go ice skating, that we will eat hot waffles and enjoy the glow of the Christmas tree until our hearts melt from happiness.
I see that people are in no hurry to go home. They stand, whisper to each other, laughter sounds around, music plays. And suddenly I realize how precious such moments are, when we are all together, feeling happy and free, when our sky shines with laser light and not with dropped bombs... There are so many hot spots in the world now, and my heart aches for everyone who does not and cannot have Christmas in their heart.
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love, 
Photos are taken by me.
© 2024
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version). Text below.
Ar jūsų mieste jau įžiebta Kalėdų eglutė? Mano gimtasis miestas tai jau padarė. Man žiema prasideda nuo miesto Kalėdų eglutės įžiebimo. Jei tuo metu atsitiktinai būnu mieste, visada stengiuosi dalyvauti su šeima. Ta žiemos dvasia, Kalėdų laukimas prasideda čia. Atrodo, kad atėjo laikas dėtis šiltas kepures, bet šių dienų žiema jau nebe tokia, kokią prisimenu iš vaikystės. Kaip vaikas šiuo metu ieškau vaikystės kvapų: ant delnų tirpstančių snaigių, sniego senių kiekviename kieme, sniego balų po kojomis, kai grįždavome namo... Ir dažnai atrodo, kad galiu juos užuosti.
O gal nėra buvusių vaikų? Ar po daugelio metų vėl sugrįžtame į tą būseną? Matyt, ji slepiasi kažkur mūsų galvų ar širdžių kamputyje, o atėjus laikui vėl aplanko. Su žiema visada sugrįžta vaikystės nostalgija.
Todėl stengiamės savo vaikams padovanoti kuo įdomesnių prisiminimų iš Kalėdų laukimo. Ir vienas iš jų yra Kalėdų eglutės įžiebimas. Taigi sėskime į automobilį ir keliaukime į žiemos pasaką.
Tą dieną man trūko sniego, nors turėjome jį trumpai, bet dabar jis jau ištirpęs. Krito tik pavienės vienišos snaigės, kurios greitai ištirpdavo. Nors nemėgstu šalčio, man patinka sniego baltumas ir tyla. Sniegas yra švarus, jei ne tyras. Žinoma, šiais laikais tokie žodžiai nebetinka, net ir kalbant apie sniegą. O pats sniegas vis dar tinkamas net šiais cinizmo ir atšilimo laikais. Sniegas yra amžinas, nors galbūt ateis laikas, kai jo nebebus. Tiesiog vieną dieną snaigės nustos kristi iš dangaus... Ir visi sakys: pamenate, tai buvo tais metais, kai dar snigo... Mano vaikystėje gruodis visada būdavo baltas. Dabar jau nebūtinai...
Gimiau žiemą, kai siautėjo vasario pūgos. Manau, kad tą laiką pasirinkau sąmoningai, norėjau, kad sniegas atvėsintų mano karštą galvą ir dažnai pernelyg didelį azartą. Gimiau nelaukdama pavasario, kai snigo. Gal iš čia ir kyla mano sentimentai tam sniego baltumui, tam ramiam, švariam žiemos pasauliui. Mano sūnus, kaip ir aš, gimė žiemą.
Man patinka, kad pėdsakai sniege išlieka neilgai. Juos greitai užkloja kitos, naujos snaigės, nors jos atrodo tokios pat, arba viskas ištirpsta. Vaikščiojimas per sniegą yra tarsi juodraščio rašymas. Visada gali pradėti iš naujo.
Už Kalėdų eglutės pamatėme įrengtą čiuožyklą. Būtų nuodėmė ja nepasinaudoti, nors norinčių išbandyti yra daug, bet eilė greitai tirpsta. Dukra lieka su vyru, o mes su sūnumi išsinuomojame pačiūžas ir, susikibę už rankų, kelis kartus apskriejame ledo areną. Vietos nedaug... o tas kabantis gaublys, atrodo, ims ir mus sutraiškys. Bet mano sūnus sako, kad gaublys dar gražesnis už Kalėdų eglutę. Galbūt jis teisus. Įdomus, gražus ir intriguojantis aikštės dekoro elementas.
Kol laukiame eilėje, kad vaikai gautų keksiukų ir vaflių, skaičiuoju ant delno nusileidžiančias snaiges. Jos gyvena taip trumpai, palietusios mano kūno šilumą, jos tiesiog išnyksta. Man visada patiko snieguoti laukai ir medžiai bei snieguoti žmonės. Ta akinamai balta spalva ir santūrumas, jos elegancija. Ir galėjau valandų valandas stebėti, kaip krenta sniegas - tyliai arba grėsmingai šnarantis kartu su vėju, rėžiantis savo šaltą sniego tiesą tiesiai į akis.
Man patinka, kad sniegas nupučia praeitį ir tai, kas skauda, o tuos, kurie užmigo amžinuoju miegu, uždengia dangumi ir glosto, suteikdamas jiems aukštesnių sferų prisilietimą. Sniegas yra toks mažas, bet vis dėlto jis yra paguoda ir viltis.
Taip gera žiūrėti į vaikus raudonais skruostais, valgančius karštus vaflius. Mano širdis džiaugiasi, kad jie laimingi. Ir kad jie gali patirti tas akimirkas kaip iš pasakos. Baltos vakaro akimirkos ir graži eglė, šviečianti mėlynai.
Laikas palikti šią pasaką ir grįžti namo. Vaikai nenori, jie prašo pasilikti ilgiau. Pažadu, kad būtinai sugrįšime ir eisime čiuožinėti, kad valgysime karštus vaflius ir mėgausimės Kalėdų eglutės spindesiu, kol iš laimės ištirps širdys.
Matau, kad žmonės neskuba namo. Jie stovi, šnabždasi vienas su kitu, aplink skamba juokas, groja muzika. Ir staiga suprantu, kokios brangios tokios akimirkos, kai visi esame kartu, jaučiamės laimingi ir laisvi, kai mūsų dangus spindi lazerių šviesa, o ne numestomis bombomis... Dabar pasaulyje tiek daug karštų taškų, ir man skauda širdį dėl visų, kurių širdyje nėra ar negali būti Kalėdų.
